Ambicingas projektas: „3D Creative“ kuria 3D technologiją kaulo regeneracijai

#Linpranariai
Saulius Lileikis, „3D Creative“ vadovas:

  • Kuriame pasaulinę inovaciją medicinai – 3D technologiją kaulo regeneracijai.
  • Integruosime 3D technologijų ir medicinos specialistų, biochemikų, biologų kompetencijas.
  • Projekto išlaidų suma – 571.000 Eur, įgyvendinimo laikotarpis – 3 metai.

Straipsnio autorė Rima Rutkauskaitė, „Verslo žinios“ 

Pasaulyje vykstant diskusijoms dėl 3D spausdintuvais gaminamų ginklų, Lietuvoje jauna bendrovė „3D Creative“ įgyvendina projektą „Naujos bioaktyvaus 3D spausdinto karkaso kaulo regeneracijai technologijos sukūrimas“ ir tikisi sukurti pasaulinę inovaciją medicinai.

UAB „3D Creative“ specializuojasi 3D spausdinimo technologijų ir adityvinės gamybos srityse. Įmonės patirtis 3D spausdinimo technologijų srityje leido pastebėti medicinos produktų nišą – karkasų, skirtų kaulo regeneracijai, 3D spausdinimas.

Šiuo metu atliekama daug tyrimų su įvairiais sintetiniais ir biosuderinamais karkasais, siekiant sukurti efektyvias 3D spausdinimo medžiagas bei pačius karkasus. Tyrimai rodo šios srities perspektyvą, tačiau iki šiol realių 3D spausdinimo technologijų, galinčių spausdinti anizotropinius, bioaktyvius karkasus, sukurtų nėra. Viena iš priežasčių – per siauros, tik į tam tikras karkasų savybes nukreiptų, tyrimų kryptys. Kita problema – per siauros tyrėjų komandų kompetencijos.

Kaip teigiama Lietuvos verslo paramos agentūros pranešime, „3D Creative“ projekto metu sieks integruoti 3D technologijų ir medicinos specialistų, biochemikų, biologų (įmonė dirbs kartu su Biochemijos instituto tyrėjais) kompetencijas.

Numatoma atlikti tyrimus, integruojančius 3D technologijų, medžiagotyros, biologinių karkasų geometrinės ir mikrostruktūros tyrimus, karkasų savybių ląstelių kultūrose, laboratorinių gyvūnų modeliuose tyrimus bei biomedicinos tyrimus su pacientais. Tikimasi, kad dirbant tokiai plačiai bei profesionaliai tyrėjų komandai ir atliekant tarpdisciplininius tyrimus, pavyks sukurti tai, ko nepavyko kitiems tyrėjams.

Į projektą įmonė iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų pagal priemonę „Intelektas. Bendri mokslo-verslo projektai“ investuos 352.000 Eur. Bendra projekto išlaidų suma sieks 571.000 Eur.

Vilniuje nuo 2014 m. veikianti bendrovė šiuo metu turi 6 darbuotojus. Per 2017 m. „3D Creative“ pardavimo pajamos išaugo trečdaliu iki 173.000 Eur, metai baigti pelningai.

/by

Darbuotojų Lietuvoje netrūksta, trūksta tik didesnio našumo

Eglės Markevičienės ir Jovitos Budreikienės straipsnis „Verslo žiniose“

Į Lietuvos regionus ateinančios progresyvios užsienio investicijos tampa iššūkiu vietos verslui – aštrėjanti konkurencija dėl darbuotojų, siūlant jiems didesnį darbo užmokestį, vers skubiai pereiti prie našios šiuolaikiškos gamybos ar paslaugų, turinčių daug didesnę pridėtinę vertę. Neprisitaikiusiems gali tekti kabinti spyną ant durų.

„Kai regione atsiranda inovatyvių, našių įmonių, mokančių gerus atlyginimus, kitos to regiono įmonės nori nenori privalės keistis. Jos turės pasirinkti vieną iš dviejų: pradėti gaminti tokią produkciją ir taip efektyviai, kad būtų konkurencingos tarptautinėse rinkose už tarptautinę kainą, arba užsidaryti, nes pigių darbuotojų joms nebeliks“, – tvirtina Tomas Jaskelevičius, Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos (LINPRA) prezidentas.

Jis neabejoja: kai prie Kauno pradės veikti „Continental“ ir kitų pasaulinių pramonės galiūnų gamyklos, kuriose planuojama įdarbinti šimtus darbuotojų, vidutinis darbo užmokestis (VDU) regione šoktelės į viršų.

Živilė Kazlauskaitė, „Investuok Lietuvoje“ regionų plėtros koordinatorė, patvirtina: naujų gamybos sektoriaus investuotojų atėjimas ir įsikūrimas Kauno regione lemia aukštos pridėtinės vertės darbo vietų kūrimą.

„Kauno LEZ įsikūrusios pramoninės įmonės ieško aukštos kvalifikacijos specialistų, kurių atlyginimas rinkoje yra santykinai aukštas“, – nurodo ji.

Darbuotojų – į valias

T. Jaskelevičius įsitikinęs, kad darbo jėgos regionuose netrūksta, tik šią problemą dirbtinai eskaluoja tie verslininkai, kurie nenori mokėti arba, dirbami nenašiai, nepajėgia mokėti didesnių atlyginimų.

„Jei darbuotojų stoka Lietuvoje išties būtų kritinė, nebūtų nė vienos savivaldybės, kur VDU popieriuje siekia 600–700 Eur. Kiekvienos savivaldybės miesteliuose atsirastų po kelis tūkstančius žmonių, kurie, pasiūlius didesnį atlyginimą nei vidutinis regione, ateitų dirbti į modernią įmonę“, – tvirtina jis.

Būtent toks darbo užmokesčio vidurkis pernai buvo fiksuotas beveik visose mažesnėse savivaldybėse, o VDU Lietuvoje siekė 840 Eur per mėnesį prieš mokesčius. „Investuok Lietuvoje“ duomenimis, 2017 m. vidutinis per agentūrą į Lietuvą atėjusių įmonių darbuotojų darbo užmokestis siekė 1.334 Eur per mėnesį, beveik 37% daugiau. Be to, užsieniečių kontroliuojamos įmonės pasižymi ir dvigubai didesniu produktyvumu, pabrėžia „Investuok Lietuvoje“.

Tik našios investicijos

Pono Jaskelevičiaus teigimu, esminė prielaida atlyginimams Lietuvoje augti – investicijos į tokią gamybą, kai gaminami inovatyvūs produktai, kuriuos galima parduoti didesne kaina, arba užtikrinami itin našūs ir efektyvūs gamybos procesai. Tokių investicijų lokomotyvas, anot jo, bus ne vietos, o užsienio kompanijos. Mat didelės dalies Lietuvos pramonės įmonių savininkai yra jau vyresnio amžiaus žmonės, norintys dirbti po senovei, be drastiškų pokyčių.

„Mūsų darbo rinkoje – didžiuliai rezervai. Investavus ir sudarius sąlygas darbuotojams sukurti bent 2 kartus daugiau pridėtinės vertės, žmonės uždirbtų daug didesnį atlyginimą, o tam pačiam ekonominiam rezultatui gauti užtektų pusės dabartinių darbuotojų“, – vertina p. Jaskelevičius.

Vidutinė vieno Lietuvos darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė šiuo metu siekia vos 19.100 Eur per metus ir yra kelis kartus mažesnė nei ES senbuvių pramonės. Eurostato duomenimis, Vokietijos pramonės darbuotojas generuoja beveik 74.000 Eur pridėtinės vertės per metus, Švedijos – apie 90.000 Eur, o ES vidurkis siekia 62.000 Eur.

„Lietuvos pramonė generuoja žemą „inovacijų išeigą“, o gamyboje dominuoja ne nuosavi produktai, o užsakomoji gamyba, t. y. gamybos paslaugų tiekimas itin žemomis maržomis. Produktyvumo deficitas yra pagrindinis iššūkis Lietuvos pramonei“, – tvirtina ir Aleksandras Izgorodinas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos patarėjas ekonomikai.

Jis skaičiuoja, kad net 75% Lietuvos pramonės gamybos apimties, pridėtinės vertės ir apyvartos generuoja žemų ir vidutiniškai žemų technologijų sektoriai. Juose dirba net 85% visų šalies pramonės darbuotojų.

Natūrali atranka

Anot Nerijaus Mačiulio, banko „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto, dabartiniu Lietuvos ekonomikos išsivystymo etapu svarbesnis ne finansinio kapitalo pritraukimas – jo pakanka, o stiprių prekės ženklų, turinčių klientų visame pasaulyje, atėjimas.

„Tokios investicijos paprastai užtikrina labai konkurencingus atlyginimus“, – pabrėžia jis.

Mažesnėse savivaldybėse tokios investicijos gali sukurti problemų mažesnius atlyginimus mokančioms vietos kapitalo įmonėms, tačiau, ekonomisto nuomone, efektas visgi būtų teigiamas – daugiau uždirbantys darbuotojai pirktų daugiau prekių ir paslaugų iš kitų įmonių.

„Galų gale yra ir tam tikra natūrali atranka – nesugebančios adaptuotis ir dėl darbuotojų konkuruoti įmonės turi vietą užleisti toms, kurios gali mokėti didesnius atlyginimus“, – konstatuoja p. Mačiulis.

Pono Jaskelevičiaus nuomone, Lietuvoje prasidėjusi transformacija iš į pigius produktus orientuotos ir mažomis sąnaudomis besiremiančios ekonomikos į našią ir konkurencingą turėtų suaktyvėti, kai atlyginimų vidurkis pakils dar apie 20%. Šios transformacijos katalizatoriumi bus atlyginimų didėjimas regionuose ir vis aštrėjantis pigios darbo jėgos trūkumas.

„Tada dalis seno kirpimo įmonių bus uždarytos, gali būti, kad laikinai išaugs nedarbo lygis. Tačiau kai atsiras laisvų darbo rankų, vietos ir užsienio verslas pradės investuoti“, – ateities scenarijų piešia jis.

Paskutiniai – Zarasai

Pernai didžiausias vidutinis atlyginimas buvo mokamas Vilniuje (968,7 Eur), kur yra nusėdę daugiausia tiesioginių užsienio investicijų, – naujausiais 2016 m. pabaigos duomenimis, jos siekė 17.336 Eur vienam gyventojui. Daugiau nei 800 Eur vidutiniškai uždirbo Kauno (854,5 Eur) ir Klaipėdos (878,3 Eur) miestų gyventojai, taip pat gyvenantys Mažeikių, Kazlų Rūdos, Visagino, Jonavos, kur veikia stambios pramonės ir energetikos įmonės, Trakų savivaldybėse. Tiesioginės investicijos Kaune buvo 4.022 Eur vienam gyventojui, Klaipėdoje – 5.478 Eur.

Antirekordininkė yra Zarasų savivaldybė – 2017 m. vidutinis darbo užmokestis čia siekė vos 594,9 Eur. Tiesioginės užsienio investicijos 2016 m. čia sudarė 74 Eur gyventojui. Beveik jokių TUI nėra pritraukusios Šilalės, Kelmės, Pagėgių, Jurbarko savivaldybės.

Tiesa, TUI srautą nebūtinai atspindi vienos ar kitos savivaldybės vidutinio darbo užmokesčio dydis – viskas priklauso nuo investicijų kokybės, atkreipia dėmesį p. Mačiulis.

„Vien tai, kad investavo užsienio įmonė, nereiškia, kad ji investavo į aukštos pridėtinės vertės sektorių, kuriame bus didesnis darbo našumas ir galimybės mokėti didesnius atlyginimus. Be to, TUI srautas gali rodyti tik savininko pasikeitimą, kai Lietuvos kapitalo įmonė parduodama užsienio kapitalo įmonei“, – aiškina jis.

Kita vertus, Lietuva sulaukia vis daugiau tokių TUI, kur su mažai finansinio kapitalo sukuriamos itin gerai mokamos darbo vietos, pvz., paslaugų centrai, teikiantys konsultavimo, apskaitos ar programavimo paslaugas. Tikėtina, kad tokiose darbo vietose atlyginimai gerokai viršys savivaldybės vidurkį.

Atlyginimai nepadės

„Kokybiškos užsienio investicijos regionuose teikia naudos ir vietos verslams – atneša „know-how“, lavina žmones, jie įgyja vakarietiškos patirties, kurią gali pritaikyti ir kitose įmonėse“, – tvirtina Alvydas Stulpinas, Šiaulių pramonininkų asociacijos prezidentas.

Visgi tokio dydžio gamybinių investicijų, kokios ateina į Kauno LEZ, jo nuomone, Šiauliuose negalėtų atsirasti dėl darbuotojų trūkumo. Bet mažesniems investuotojams kliūčių greičiausiai neiškiltų.

„Darbo rankų ir šviesių protų skaičius regione yra ribotas. Konkurencinė kova dėl darbuotojų ir dabar Šiauliuose vyksta – gerus žmones vieni iš kitų aktyviai viliojame. Tikriausiai kiekviena įmonė turi laisvų vietų, siūlomi atlyginimai yra konkurencingi rinkoje. O darbuotojų trūksta“, – sako p. Stulpinas.

2017 m. vidutinis darbo užmokestis Šiaulių mieste buvo mažesnis už šalies vidurkį ir siekė 738,6 Eur, Šiaulių rajone – 659,8 Eur, vienam gyventojui tenkanti TUI dalis – atitinkamai 1.021 ir 541 Eur.

Ponas Stulpinas nemano, kad ateityje dalį vietos verslų dėl darbuotojų stygiaus gali tekti uždaryti, labiau tikėtina, kad gamybos įmonės aktyviai pasuks skaitmeninimo, gamybos automatizavimo, robotizavimo keliu.

Kauniečių nebijo

„Jeigu šiandien reikėtų statyti fabriką su 100–200 darbuotojų, tikrai žiūrėčiau į miestą arba į rajono centrą, kuriame ne mažiau nei 30.000 gyventojų“, – sako Vytautas Silevičius, Jiezne, Prienų r., įsikūrusios medinių langų gamybos UAB „Doleta“ valdybos pirmininkas.

Anot jo, tebėra gajus stereotipas, kad kaime darbo jėga yra pigesnė, bet yra atvirkščiai: kokybiškai, su naujomis technologijomis galinčių dirbti išsilavinusių žmonių kaime nėra, o, norint prisivilioti miestietį, jam reikia mokėti daugiau, nei jis uždirbtų mieste.

2017 m. Prienų savivaldybėje vidutinis darbo užmokestis siekė 651,6 Eur. „Doletoje“ jis kiek mažesnis – šį balandį sudarė 615 Eur, o kai kuriais ankstesniais mėnesiais buvo mokama ir daugiau nei 700 Eur.

Tačiau p. Silevičius nemano, kad investicijos į Kauno LEZ gali atimti dalį darbuotojų iš aplinkinių lietuviško kapitalo įmonių, taip pat ir iš „Doletos“.

„Jei Kauno LEZ per metus prireiktų 10.000 darbuotojų, būtų neramu. O 1.000 naujų darbo vietų situacijos nekeičia. Be to, pilna pavyzdžių, kai užsieniečiai moka kuklius atlyginimus“, – svarsto jis.

Pono Silevičiaus nuomone, darbo užmokestis Lietuvos regionuose augs, o tam turės įtakos tarp verslininkų stiprėjanti konkurencija dėl darbo jėgos.

„Kai 2007 m. įsigijome robotizuotas linijas medienai apdirbti, dažyti, kolegos stebėjosi, kuriam galui to reikia, kai darbo jėga tokia pigi. Dabar jau visiems akivaizdu, kad tie, kurie nedidins našumo, turės išnykti. Nuolat investuojame į gamybos procesų optimizavimą“, – tvirtina p. Silevičius.

Ir dėl godumo

„Darbuotojų stygiaus nejaučiame, priešingai – personalo skyrius turi papildomus sąrašus žmonių, kurie, esant galimybei, ateitų pas mus dirbti. Dirbame stabiliai, stabiliai mokame atlyginimą, kuris pagal regiono lygį yra gana aukštas“, – sako Rimgaudas Kilas, AB Rokiškio mašinų gamyklos (RMG) vadovas.

Rokiškio savivaldybėje VDU pernai buvo 686,8 Eur per mėnesį, 122 darbuotojus turinčioje RMG jis siekia daugiau nei 1.000 Eur.

„Darbuotojų trūkumu labiausiai skundžiasi tie, kurie nori kuo daug pelno. Lietuvoje buvo nemažai verslininkų, kurie, privatizavę įmones, džiaugėsi įgytais turtais ir pelnais, o žmones laikė už nieką, kai kurie ir šiandien taip mano. Mūsų filosofija buvo kitokia: reikia ne greito pelno vaikytis, o rasti tinkamus žmones, jiems padėti tobulėti, mokėti jiems padorų atlyginimą“, – sako p. Kibas.

Anot vadovo, dėl to šiandien RMG neturi problemų dėl darbuotojų, dirba pelningai, o kad užtikrintų kokybę ir našumą, nemažai investuoja į įrenginius.

„Kaip ir dauguma Lietuvos pramonininkų, savo produktų, kurie yra rentabiliausi, gaminame nedaug – apie 20%. Didžioji dalis produkcijos pagal subrangą keliauja pas švedų, olandų, suomių gamybininkus“, – pasakoja p. Kibas.

Tiesa, palypėti pridėtinės vertės kūrimo grandinėje, imtis naujų nuosavų gaminių kūrimo bendrovė nesiekia – gerų inžinierių visgi trūksta.

„Iš dalies tai švietimo sistemos bėda. Šiuolaikinės aukštosios mokyklos jaunus žmones puikiai išmoko naudotis kompiuteriais, o kurti naujų dalykų, deja, nebeišmoko“, – aiškina p. Kibas.

/by

Tomas Jaskelevičius išrinktas į naują „Verslios Lietuvos“ valdybą

Į naują verslumą skatinančios VšĮ „Versli Lietuva“ valdybą paskirti septyni šalies verslo asociacijų vadovai.

Nepriklausomų narių skaičius „Verslios Lietuvos“ valdyboje padidintas nuo 4 iki 7, o politinio pasitikėjimo narių skaičius sumažintas nuo 4 iki 2, skelbia agentūra.

Į naują valdybą paskirti šie nepriklausomi nariai:

  • LINPRA prezidentas Tomas Jaskelevičius,
  • Asociacijos „Infobalt“ direktorius Paulius Vertelka,
  • Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danukas Arlauskas,
  • Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Arūnas Laurinaitis,
  • Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus,
  • Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos generalinis direktorius Rimantas Šidlauskas,
  • Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė.

Taip pat valdybos nariais paskirti ūkio viceministras Marius Skuodis ir užsienio reikalų viceministras Albinas Zananavičius.

„Agentūrai keliama užduotis skatinti šalies gyventojų verslumą, padėti mažoms ir vidutinėms šalies įmonėms didinti eksporto apimtį, todėl valdyboje stiprinamas verslo atstovavimas. Asociacijų atstovai puikiai žino šalies verslo problemas, kliuvinius, su kuriais susiduria jaunas verslas, spartesniam eksporto augimui trukdančius veiksnius, tad gali padėti ne tik sprendžiant einamąsias problemas, bet ir savo žiniomis stiprinti agentūrą, kad savo veikla ji dar labiau padėtų Lietuvos verslui“, – cituojamas ūkio ministras Virginijus Sinkevičius.

Naujoji „Verslios Lietuvos“ valdyba išrinkta ketverių metų kadencijai, jos nariai dirbs neatlygintinai – visuomeniniais pagrindais.

Prieš tai „Verslios Lietuvos“ valdybą sudarė: Raimundas Karoblis, krašto apsaugos ministras, Tomas Andrejauskas, Lietuvos biotechnologijos asociacijos vadovas, Irina Urbonavičiūtė, premjero patarėja, Rasa Noreikienė, buvusi ūkio viceministrė, Saulius Žilinskas, Lietuvos informacijos verslo asociacija valdybos pirmininkas, Petras Balkevičius, Lietuvos lazerių asociacijos vykdantysis direktorius, Kęstutis Jankauskas, Lietuvos verslo konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas, Arūnas Laurinaitis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas, teisininkas Rolandas Galvėnas.

Straipsnis „Verslo žiniose“.

/by

TOP 3 prognozės technologijų ateičiai: varžybos dėl talentų ir pažangos

Per artimiausius trejus metus Lietuvos verslo įmonėms papildomai reikės daugiau nei 13 tūkst. vien informacinių ir ryšių technologijų (IRT) specialistų. Per šį laiką išaugs nauja specialistų karta, kuriai, norint patenkinti tiek savo, tiek ir investuotojų lūkesčius, ateityje reikės kitokių įgūdžių.

Prie kokių procesų ir technologijų, pakeisiančių pasaulį, prisidės šiais metais technologijų srities mokslus pradėję specialistai? TOP prognozes technologijų ateičiai išskiria srities ekspertai.

1 prognozė. Produktų kūrimas, o ne gamyba

Diskusijose apie ateitį neišvengiamai susiduria dvi idėjos – dirbtinis intelektas ir robotizacija atims iš žmonių darbus ir pragyvenimo šaltinį, arba – technologijos apsaugos žmones nuo rutininių darbų ir leis jiems kurti tai, kas iš tiesų svarbu. Atsakingai valdant inovacijas jau artimoje ateityje keisis specialistams reikalingų įgūdžių ir žinių rinkinys, mokymo būdai.

Pasak asociacijos INFOBALT Valdybos narės ir „Algoritmų sistemų“ vadovės Elenos Vengrienės, didėja tarpdisciplininių studijų programų, susijusių su naujų žinių reikalaujančiomis sritimis, poreikis, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Turėsime susidoroti su iššūkiais, kuriuos sukels tai, kad milijonus darbo vietų visame pasaulyje pakeis robotai, o daugelis žmonių ieškos savo vietos besikeičiančioje aplinkoje. Atstovaudami technologijų sritį, turime didelį iššūkį – ne tik kurti naujas darbo vietas, bet ir siekti, kad technologijos ne didintų atskirtį tarp žmonių, o padėtų juos suvienyti ir skatintų siekti bendrų tikslų. Žvelgiant į ateitį, mokslas bus vis labiau orientuotas į tarpdiscipliniškumą, derinsime iš pirmo žvilgsnio nesuderinamas studijas.

Pavyzdžiui, technologinius ir humanitarinius mokslus. Naujos kartos specialistai šalia savaime suprantamos anglų kalbos ar kompiuterinio raštingumo įgūdžių, išmanys programavimo pagrindus ir principus, pasižymės analitiniu mąstymu. Jau po penkerių metų, kai šiųmetiniai pirmakursiai žengs į darbo rinką, mes nebegaminsime, mes kursime – ateitis priklauso technologiniams kūrėjams“, – sako E. Vengrienė.

2 prognozė. Kova dėl naujų talentų

Įvairių sričių specialistai, nagrinėdami galimus ateities variantus, kalba apie „naujuosius darbus“ – debesų kompiuterijos ekspertus ar dronų pilotus, o tolimesnėje ateityje ir apie žmogaus bruožų dizainerius ar genetinio programavimo profesionalus. Nors vienų specialistų gali prireikti anksčiau nei kitų, manoma, kad ateities darbo rinka bus itin pakitusi. Todėl galima tik spėti, kad dėl TOP talentų rungsis ne tik investuotojai, bet ir skirtingi miestai.

VšĮ „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas daro prielaidas, kad rytojaus ekonomika bus paremta naujų sprendimų ieškojimu ir esamų procesų optimizavimu: „Investuotojai Lietuvoje tikėsis rasti ne tik specialistų, turinčių techninius, teorinius įgūdžius. Jie tikėsis gebėjimų kurti pokytį ir keisti esamą rinką – technologiniais išradimais, įgyvendinamomis idėjomis. Artimiausiu metu IRT žinios taps būtinos dar platesniam profesionalų spektrui. Šį pokytį jau dabar matome bankuose ir paslaugų centruose, o greitai jis apims dar daugiau sričių, jeigu ne visas žmonių gyvenimo sferas“.

3 prognozė. Technologinis gamybos ir personalo valdymas

Po kelerių metų jaunuoliai pateks į darbo rinką, kurioje vyks nuolatinis progresas dėl dinamiškai besivystančių technologijų. Gintautas Kvietkauskas, asociacijos „Linpra“ viceprezidentas ir „Arginta Group“ direktorius teigia, kad Lietuvoje technologinių gebėjimų poreikis kone sparčiausiai augs pramonės srityje. Pavyzdžiui, inžinerinės pramonės sektoriuje šiandieną žmonės dirba našiau, nes skaitmenizacija, automatizacija, robotizacija čia jau yra pasiekusios aukštesnį lygį negu kituose gamybos sektoriuose – ir vis dar yra kur tobulėti.

„Ateities specialistai dirbs skaitmenizuojant ir diegiant naująsias technologijas ne tik gamyboje, bet ir gamybos valdymo, buhalterijos, apskaitos, personalo valdymo procesuose. Debesų kompiuterija, daiktų internetas, veiklos optimizavimas ir prognozavimo analizė – tai yra ir šiandienos, ir tolimos ateities sferos, tačiau specialistų, gebančių dirbti su šiomis sistemoms trūksta jau dabar, o joms tobulėjant ir plečiantis, talentų pritrūks ir daugiau“, – sako G. Kvietkauskas.

Straipsnis portale DELFI.

/by

„Digital Innovation Network“ DIGINNO

,

 

Projekto tikslas – skatinti skaitmeninę ekonomiką ir vieningai vystyti bendrą Baltijos šalių regiono (Baltic States Region BSR) skaitmeninę rinką, pasitelkiant politikos formuotojus, pramonės asociacijas, mokslo institucijas ir verslo atstovus. Tokiu būdu būtų galima greičiau ir efektyviau diegti bei populiarinti skaitmeninių sprendimų svarbą tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje.

Projekte dalyvauja 16 partnerių ir 5 asocijuoti partneriai iš 8 šalių: Estijos, Suomijos, Norvegijos, Lenkijos, Latvijos, Lietuvos, Švedijos ir Danijos.

Europos Komisijos strategijoje Europa 2020 skaitmeninė ekonomika ir Europos bendroji skaitmeninė rinka yra vieni iš pagrindinių ateities inovacijas, konkurencingumą ir augimą lemsiančių elementų. Pastebima, kad IRT yra vienas iš atities variklių augti ir Baltijos šalių regionui. Tyrimai rodo, kad skaitmeninių sprendimų diegimas ir vis aktyvesnis jų naudojimas galėtų padidinti Baltijos regiono BVP beveik 30-čia milijardų. Kol kas Baltijos šalių regioną galima prisikirti prie lyderių skaitmeninės ekonomikos atžvilgiu visame Europos kontekste. Skaitmeninė infrastruktūra yra puikiai išvystyta didžiuosiuose miestuose ir puikiai naudojama gyventojų. Tai geras atskaitos taškas, užsibrėžus tikslą tapti pirmąja skaitmenine integruota regiono rinka Europoje. Tačiau to paties siekiama ir globaliu mastu.

BSR šalys susiduria su panašiais iššūkiais skaitmeninimo srityje, bet turi nevienodas stiprybes ir trūkumus. Siekiant išspręsti šiuos iššūkius, politikos formuotojai nustatė penkis svarbiausius makroregioninio bendradarbiavimo skaitmeninius prioritetus: skatinti tarpvalstybinę sąveiką, skatinti inovacijas IRT sektoriuje ir remti naujų įmonių steigimąsi, didinti IRT naudojimą verslo sektoriuje, didinti skaitmeninį pasitikėjimą ir elektroninį saugumą, kuriant novatoriškas skaitmenines viešąsias paslaugas.

Plačiau apie projektą: svetainėje, Facebook ir Youtube.

/by

Pramonei „lean“ nebeužteks, reikia technologijų

Straipsnio autorė Eglė Markevičienė, „Verslo žinios“

Lietuvos pramonė ligi šiol augo daugiausia dėl žemų technologijų sektorių ir sutartinės gamybos. Europai žengiant ketvirtosios pramonės revoliucijos keliu, Lietuvos įmonės privalo investuoti į gamybos skaitmeninimą, automatizavimą, robotizavimą. Antraip jų produktai eksporto rinkose taps nebereikalingi.

Lietuvos pramonės gamybos mastas vien per pastaruosius 5 metus išaugo trečdaliu, o 62% visų jos užsakymų generuojami eksporto rinkose – tai 2 kartus daugiau nei vidutiniškai ES. 80% lietuviškos kilmės prekių eksporto tenka ES rinkai. Darbo jėgos trūkumas skatina Lietuvos pramonininkus susitelkti į efektyvumo didinimą – dabar jie pagamina beveik 50% produkcijos daugiau nei prieš ekonominę krizę, bet su 14% mažiau darbuotojų, skaičiuoja Aleksandras Izgorodinas, Lietuvos inovacijų centro ekspertas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) patarėjas ekonomikai.

Grėsmingoji pusė

Įspūdingi Lietuvos pramonės augimo ir eksporto skaičiai turi ir mažiau optimistinę pusę, atkreipia dėmesį jis.

„Išaugęs gamybos efektyvumas pasiektas investuojant į procesus – diegiant „lean“ ir kitas sistemas, tačiau beveik neinvestuojant į procesų automatizavimą, robotizavimą, skaitmeninimą“, – tvirtina jis.

Tai, anot p. Izgorodino, rodo lėtas Lietuvos pramonės produktyvumo augimas: per pastaruosius 5 m. jis ūgtelėjo 14%, tačiau iki 2016 m. trypčiojo vietoje, o proveržis užfiksuotas tik 2017 m. Eurostato duomenimis, vienas Lietuvos pramonės darbuotojas 2016 m. kūrė 19.100 Eur pridėtinės vertės, o Vokietijoje – beveik 74.000 Eur, Švedijoje – apie 90.000 Eur. ES pramonės vidurkis – 62.000 Eur, arba daugiau nei 3 kartus daugiau nei Lietuvoje.

Pono Izgorodino vertinimu, didžiausia grėsmė Lietuvos pramonei kyla dėl jos struktūros – net 75% jos gamybos masto, pridėtinės vertės ir apyvartos kuria žemų ir vidutiniškai žemų technologijų sektoriai, kuriuose dirba 85% Lietuvos pramonės darbuotojų. Be to, pastarąjį dešimtmetį šalies pramonės struktūra iš esmės nepakito – inovatyvių sektorių indėlis į pramonės struktūrą išliko toks pat kaip 2007 m.

Tai, anot eksperto, reiškia, kad žemesnių technologijų sektoriai ir nemaža dalis sutartine gamyba užsiimančių įmonių, dėl augančių atlyginimų netenkančių pigios darbo jėgos konkurencinio pranašumo, netrukus gali atsidurti rizikos zonoje.

Jo įsitikinimu, vienintelė išeitis Lietuvos pramonei – kreipti investicijas ne gamybos pajėgumams didinti, o gamybai skaitmeninti, automatizuoti, robotizuoti.

Anot jo, robotizavimo ir skaitmeninimo tendencija Europoje matoma vis ryškiau, ją rodo čia augantys gamybos mastai mažėjant darbuotojų skaičiui pramonėje. Pvz., Danijoje po krizės pramonės gamyba išaugo 23,4%, o darbuotojų skaičius sumažėjo, panašios tendencijos fiksuojamos Belgijoje, Nyderlanduose, kitose šalyse.

Nespėja robotizuoti

Lietuvos pramonės įmonės šiuos uždavinius, regis, supranta – robotizavimo sprendimų paklausa šiuo metu viršija pasiūlą.

„Šiandien su įmonėmis kalbamės dėl projektų, kurie bus diegiami tik kitais metais. Šiemet teko atsisakyti bent 6 projektų, nes nespėtume įvykdyti darbų užsakovo pageidaujamais terminais“, – pasakoja Vytautas Kazlauskas, robotikos sprendimus diegiančios UAB „Robotex“ direktorius.

„Robotex“ pramoninius robotus yra diegusi įmonėse „Suslavičius-Felix“, „Nordic Sugar“, „Klaipėdos mediena“, „Klaipėdos baldai“, „Šilalės mediena“ ir kt.

Kita vertus, Lietuvos pramonės robotizavimo mastas kol kas nedidelis, pripažįsta jis. Labiausiai šia linkme yra pasistūmėjusios standartinius produktus gaminančios didelės gamyklos, dirbančios 24 val. per parą. Jos aiškiai mato, kad diegti robotus apsimoka, nes jie pakeičia nemažą būrį darbuotojų ir taip sumažina sąnaudas. Anot p. Kazlausko, tokiu atveju roboto atsipirkimas galimas per porą metų ir tokie terminai verslininkus paprastai tenkina.

„Tačiau įmonės, kurios dirba 2 ar 3 pamainomis, procesų robotizuoti dar neskuba – atsipirkimas ilgesnis. Nors susidomėjimą jau rodo“, – pastebi p. Kazlauskas.

Pasak „Robotex“ vadovo, dažniausiai Lietuvoje robotizuojama funkcija yra produktų sudėjimas ant padėklų – tai monotoniškas, imlus darbui procesas, kai paprastai reikia nemažai fizinės jėgos.

Skaitmeninis išsigelbėjimas

Šiaulių dviračių gamybos UAB „Baltik vairas“ gamybą skaitmeninti ėmėsi siekdama išbristi iš sunkios finansinės padėties – įmonei grėsė bankrotas.

„Neturėjome kito pasirinkimo, tik keistis – greitai ir nedarydami klaidų“, – sako Žilvinas Dubosas, „Baltik vairo“ generalinis direktorius.

Naujų akcininkų valdoma bendrovė ryžosi esminėms permainoms. Atsisakė pigių dviračių gamybos, perėjo į vidutinio ir aukštesnio lygio segmentą, didžiausią dėmesį skyrė elektrinių dviračių gamybai. Kiti svarbūs žingsniai – pradėjo diegti taupiąją gamybą („lean“), o didelė dalį gamybos ir valdymo procesų skaitmenino.

„Pradėjus diegti „lean“, paaiškėjo, kad tam reikia nemažai žmogiškųjų resursų. Kad to išvengtume, pradėjome skaitmeninti gamybą ir procesus. Sujungėme žmones ir įrangą į vieną organizmą ir tai dabar leidžia realiu laiku turėti objektyvią, be pagražinimų, informaciją, suteikia galimybę realiu laiku reaguoti į iššūkius, problemas, šalinti nesklandumus“, – pasakoja p. Dubosas.

Šiuo metu gamykloje jau skaitmeninta apie 70% darbo vietų iš 500. Artimiausiu laiku numatoma skaitmeninti iki 90% darbo vietų, o gamybą planuoti pasitelkiant dirbtinį intelektą.

Per praėjusius metus (bendrovės finansiniai metai nesutampa su kalendoriniais – prasideda rugsėjo 1 d. ir baigiasi rugpjūčio 31 d.) „Baltik vairo“ pardavimo pajamos paaugo 20%, iki 36,7 mln. Eur. Keturių naujų finansinių metų mėnesių pajamos pašoko daugiau kaip 60%.

Robotai pinga

„Kad „Terekas“ išliktų konkurencingas pasaulio rinkoje, imamės robotizuoti ir skaitmeninti, kad technologijas sujungtume ir jos viena su kita susikalbėtų. Tik taip galima išgauti didelį efektyvumą. Jei į tai neinvestuosime, sąnaudos nutemps į dugną“, – kalba Juozas Maksvytis, UAB „Terekas“, kuriančios ir gaminančios inovatyvias PET pūtimo mašinas, vadovas.

Anot jo, šiuo metu „Tereke“ dirba per 130 žmonių ir tikimasi, kad pavyks gamybos mastą padidinti 2 kartus, nedidinant darbuotojų skaičiaus. Dalį šio plano planuojama įgyvendinti su ES parama pagal priemonę „Regio Invest LT+“, projekto vertė – 4,2 mln. Eur

„Robotų kainos kasmet mažėja, jų atsiperkamumas šiandien jau gana greitas. Įsigyti robotą prieš penkerius metus buvo galima už 300.000 Eur. Šiandien robotas prie CNC centro, kuris gali uždėti ir nuimti detalę, kainuoja apie 19.000 Eur. Be to, robotai neserga, neatostogauja, dirba savaitgaliais ir naktimis“, – skaičiuoja p. Maksvytis.

Netrūksta ir kitų pavyzdžių. 7 baldų fabrikus valdantis koncernas SBA į gamybos plėtrą ir automatizavimą šiemet numato investuoti 27,5 mln. Eur. Vien pernai „Klaipėdos balduose“ įrengti 6 industriniai robotai, visiškai automatizuota 12 darbo vietų, šiais metais fabrike planuojama diegti dar 7 robotus. Švedijos kapitalo UAB „ROL Lithuania“ (anksčiau „Rol / Statga“) neseniai investavo beveik 12 mln. Eur į naują gamyklą su robotizuota stalų gamybos įranga, kur žmonių darbo nebereikės, – visą gamybos procesą atliks žmonių programuotos ir prižiūrimos mašinos.

„Siemens“ užsakymu tyrimų bendrovės „Spinter“ atlikta apklausa rodo, kad investuoti į naujas technologijas ir taip padidinti produktyvumą per artimiausius 2 metus ketina 60% Lietuvos įmonių.

Pirmiausia auditas

Audriaus Jasėno, išmaniosios gamybos kompetencijų ugdymo VšĮ „Intechcentras“ vadovo, Lietuvos pramonės įmonės skirtingai juda ketvirtosios pramonės kryptimi: yra nemažai brandžių įmonių, kurios pasidariusios skaitmeninimo auditus, pasirengusios pokyčių planus, įdarbinusios ketvirtosios pramonės specialistus, investavusios į technologijas.

„Bet daug įmonių arba neinvestuoja, arba yra suklaidintos ir mano, kad skaitmeninimas yra tik naujų technologijų integravimas į gamybos procesus, – kad nusipirkusios modernias stakles ar robotą jos iškart taps konkurencingos. Taip nebus – reikia audito, kurioje vietoje yra įmonė pagal skaitmeninę brandą, strategijos, darbuotojų ugdymo ir švietimo, kad jie nesipriešintų pokyčiams“, – atkreipia dėmesį p. Jasėnas.

/by

Automobilių pramonės tiekėja „Magna“ Lietuvoje meta tinklą

Straipsnio autorė Rima Rutkauskaitė, šaltinis „Verslo žinios“ 

Viena didžiausių JAV ir Europoje automobilių dalių ir komponentų gamintojų bei tiekėjų „Magna“ Lietuvoje pradeda atsirinkti galimus partnerius. Potencialių tiekėjų automobilių pramonei sąraše – dešimtys įmonių.

„Magnos“ klientai JAV yra tokios automobilių gamintojos kaip „Chrysler“, „General Motors“ ar „Tesla Motors“, Europoje ji dalis tiekia „Ford“, BMW, „Volkswagen“ ir kitiems didžiausiems gamintojams. Šios pasaulinės milžinės metinė apyvarta siekia 38,9 mlrd. USD.

„Europoje lengvųjų automobilių ir sunkvežimių pardavimas auga. Vakarų Europoje pradeda stigti pajėgumo ir žvilgsniai krypsta į Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją. Tačiau ir šių šalių pramonės atstovai prakalbo nebeturintys pakankamai resursų – trūksta darbuotojų, darbo jėga brangsta, didelė darbuotojų kaita. Užsakymai pradeda vėluoti, ir gamintojai nebeslepia nerimo. Todėl Baltijos šalys atsidūrė tiekėjų akiratyje ir pastaruosius porą metų vyksta intensyvūs susitikimai“, – pasakoja Darius Lasionis, Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos „Linpra“ direktorius ir Baltijos automobilių detalių klasterio vadovas.

Skaičiuojama, kad Lietuvoje yra apie 50 įmonių, gaminančių detales ar komponentus lengvajam ar sunkiajam transportui bei žemės ūkio technikai. Maždaug pusė jų – pajėgios tapti „Magna“ partnerėmis.

Praėjusią savaitę „Magna International Europe“ komanda surengė susitikimus su 32 Baltijos šalių gamintojais, iš kurių 22 buvo iš Lietuvos, ir po susitikimų įvertino: 50% gamybininkų jiems pasirodė galintys būti potencialiais tiekėjais. Beje, „Magnos“ atstovų teigimu, tai geras santykis, nes paprastai po renginių skaičiuojama, kad potencialiais partneriais galėtų tapti tik 25% įmonių.

Po susitikimo atrinktos įmonės sulauks informacijos apie produktų poreikį ir gamybos terminus, vėliau aptars galimą kainą.

„Įveikus pirmąjį etapą ir įmonei pasirodžius konkurencingai, „Magnos“ atstovai atliks auditą, po kurio bendrovė taps oficialia tiekėja. Taip atsiranda galimybė gauti užsakymą ir tikėtis didelių ilgalaikių sutarčių“, – procedūras aiškina p. Lasionis.

Vyksta derybos

Sėkmės istorijų jau yra. Pernai rudenį „Volkswagen“ pirkimų padalinio darbuotojai apsilankė Panevėžio kabelių pynių UAB „AQ Wiring Systems“ ir pareiškė esantys pasirengę išsyk pateikti užsakymus įmonei, vis dėlto pirma teks atlikti oficialias procedūras. Kad įmonė galėtų dirbti su „Volkswagen“, tenka papildomai įgyvendinti kai kuriuos IT sprendimus. Planuojama, kad „AQ Wiring Systems“ kitąmet baigs įgyvendinti šiuos reikalavimus ir taps oficialia tiekėja.

Antroji įmonė, kuri šiuo metu rengiasi bendradarbiauti su „Volkswagen“, yra Kauno plastikinių gaminių UAB „KB Components“. Ji gamina detales „Volvo“ sunkvežimių varikliams. Elvis Pronckus, „KB Components“ direktorius, nekomentuoja vykstančių derybų ir kaip ateityje tai galėtų paveikti bendrovės gaunamas pajamas ar pelną. Remiantis metiniu pranešimu, per 2017 m. švediško kapitalo įmonės pardavimo pajamos padidėjo 14% – nuo 13,9 iki 15,9 mln. Eur. Pajamos augo ir dėl to, kad buvo uždarytas vienas iš grupei priklausančių fabrikų Švedijoje, o gamyba perkelta į Kauną.

Pagal suplanuotus gamybos užsakymus 2018 m. numatoma 16 mln. Eur pardavimo pajamų.

„Volkswagen“ reikalauja, kad visi procesai būtų skaitmeninti ir būtų galima stebėti, kaip vyksta gamyba, pristatomos žaliavos, koks yra broko procentas, kaip laikomasi grafiko, kaip vyksta logistikos procesas ir pan., todėl gamybininkai priversti investuoti į IT sprendimus.

Žvalgų daugėja

Gegužę Lietuvoje tiekėjų dairėsi kita milžinė – JAV inžinerinių sprendimų transportui lyderė „Dana Incorporated“. Metinė jos apyvarta 2017 m. siekė 7,2 mln. USD. Lietuvoje taip pat lankėsi komponentus ir detales automobilių pramonei gaminanti Suomijos „Fortaco Group OY“.

„Vertės grandinėje tiekėjas tapo kur kas svarbesnis negu anksčiau“, – pernai „Financial Times“ citavo Arndtą Ellinghorstą, „Evercore ISI“ analitiką.

Anot jo, investuotojai ėmė optimistiškai vertinti dalių tiekėjus prieš dvejus ar trejus metus, kai jų pajamos ėmė augti. Taip atsitiko stiprėjant nuogąstavimui, kad automobilių gamintojai nebeturės galimybės parduoti automobilių atskiriems pirkėjams, nes paplitus programėlėms, kuriomis bus galima išsikviesti savivaldžius automobilius, vartotojai netrukus gali atsisakyti nuosavų automobilių. Naujosios pirkėjos bus paslaugų įmonės, kurios įsigis dideles automobilių partijas mažomis kainomis ir taip atims iš gamintojų jų prekių ženklų vertę.

Dalių gamintojai yra saugūs: jie neturi prekių ženklų, tad jų padėtis iš esmės nesikeis. O automobilių gamintojams reklamai tenka išleisti kur kas daugiau negu bet kuriam kitam sektoriui.

Šiandien detalės sudaro daugiau kaip 70% automobilio, palyginti su 40–50% paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jų dalis išaugo, kai automobiliai tapo technologiškai sudėtingesni ir kai kurioms detalėms gaminti prireikė specifinės patirties bei žinių.

Modelis keičiasi

„Trys didžiosios tendencijos – elektromobilių, dalijimosi automobiliais paslaugų ir autonominių transporto priemonių paplitimas – automobilių gamintojų verslo modelį pakeis kur kas labiau negu dalių tiekėjų“, – teigia Wolfgangas Schaeferis, didžiausios Europoje biržoje kotiruojamos atsarginių dalių tiekėjos „Continental“ vyriausiasis finansininkas.

Nors automobiliais bus dalijamasi arba jie bus autonominiai, jiems vis tiek reikės stabdžių, langų, durų ir padangų, o kur dar daugybė naujųjų puslaidininkių, elektroninių prietaisų ir saugumo sistemų, sudarančių 30.000 dalių, iš kurių susideda įprastas automobilis.

„Financial Times“ atkreipia dėmesį ir į tai, kad automobilių dalių tiekėjai patiria stiprią tarpusavio konkurenciją, o sektoriuje yra kilusi iki šiol negirdėta įmonių susijungimo ir įsigijimo banga. Lietuvos kol kas ši tendencija nepasiekė.

„Europoje didelės įmonės stambėja per įsigijimus arba per natūralų augimą. Mažoms įmonėms sunku konkuruoti, nes negali pasiūlyti kompleksinių sprendimų, neturi pajėgumų, žinių, kompetencijų ir, aišku, pakankamai resursų. Todėl jos turi ieškoti būdų kooperuotis su kitomis panašiomis įmonėmis“, – aiškina p. Lasionis.

/by

Pramonei skaitmeninti – ES konsultacijos ir lėšos

Lietuva kelyje į ketvirtąją pramonės revoliuciją yra gerai atlikusi savo namų darbus, ir tai įvertino Europos Komisija – Lietuva yra atrinkta dalyvauti pramonės transformacijos projekte, pagal kurį Lietuvos ir EK atstovai bendradarbiaus sprendžiant su pramonės skaitmeninimu susijusias problemas. Gavus EK paramą Ūkio ministerija kartu su nacionalinės pramonės skaitmeninimo platformos „Pramonė 4.0“ ekspertais bendradarbiaus su EK atstovais, kurie teiks visapusišką informaciją ir techninę pagalbą rengiant Lietuvos ekonomikos transformacijos strategiją.

Plačiau informuoja „Verslo žinios“.

/by

„Pramonė 4.0“ išmokys darbininkus valdyti robotus

Interviu iš „Verslo žinių“ (parengė Eglė Markevičienė).

Kretingos UAB „Terekas“, kuriančios ir gaminančios inovatyvias PET pūtimo mašinas, „pramonės 4.0“ receptas – automatizuoti gamybą, o darbuotojus – išmokyti programuoti robotus. Juozas Maksvytis, bendrovės vadovas, teigia, kad tai leis padidinti gamybos apimtį išlaikant tą patį darbuotojų skaičių.

Didžiausia šių dienų Lietuvos pramonininkų aktualija – kaip prisiderinti prie ketvirtosios pramonės revoliucijos ir nepasilikti pasaulinės vertės kūrimo grandinės nuošalėje. Ar „Terekui“ tai rimtas iššūkis? Ir taip, ir ne. Iš dalies mes jau esame šios revoliucijos dalyviai ir pradėjome tai daryti anksčiau, nei apie tai pradėta visuotinai kalbėti.

Siūlome automatizavimo sprendimus – savo sukurtas taros gamybos technologijas. Jau 10 metų gaminame tokią įrangą, kad iš Kretingos, kur veikia „Tereko“ gamykla, galėtume ją valdyti bet kuriame pasaulio taške. Matome viską: kokiu našumu įrenginys dirba, kiek taros pagamina, kokie sutrikimai, galime keisti parametrus. Atnaujinti programą taip pat galime Kretingoje, dėl to nereikia važiuoti į Jungtines Amerikos Valstijas ar Pietų Afrikos Respubliką.

Prie „pramonės 4.0“ priskirčiau ir mūsų taikomą modelį, kai kliento gamykloje pastatome taros gamybos įrangą, kurios operatorius lieka „Terekas“. Kliento produktai gamybos vietoje išpilstomi į čia pat pagamintus butelius ir taip išvengiama taros transportavimo, pakavimo medžiagų sąnaudų, reikia mažiau žmogaus darbo. Tokį modelį taikome keliose įmonėse Lietuvoje, tokiu pačiu principu dirbame Švedijoje, Danijoje, šiuo metu deramės su potencialiais klientais iš Nyderlandų.

Žinoma, sprendimus reikia nuolat tobulinti. Dabar turime 11 konstruktorių, jų reikės daugiau. Norint parduoti daugiau technologijų, būtinas nuolatinis kūrybinis darbas, nes atsiranda nauji IT ir technologiniai sprendimai, visa tai reikia integruoti į gaminius.

Kaip, jūsų nuomone, ketvirtoji pramonės revoliucija pakeis dabartinę pramonę? Ar išties išnyks rankų darbas, nebeliks dalies dabartinių specialybių?

Šie procesai mažiau pakeis tas šalis, kurios kuria didesnę pridėtinę vertę, kur jau šiandien pramonėje masiškai diegiami automatizavimo sprendimai, robotai, IT sistemos. Tai šalys, kurios ne vien naudoja, bet ir kuria savo technologijas.

Beveik neabejoju, kad rankų darbas išnyks.

Iš esmės keičiasi net tik JAV, Europos, bet ir Azijos šalių pramonė. Europos pramonei dabar jau nebėra poreikio veržtis į tas šalis, kur pigi darbo jėga, nes naujos technologijos leidžia gaminti vietoje.

Kaip šios pasaulinės tendencijos paveiks Lietuvos pramonę?

Lietuva domina investuotojus tikrai ne dėl to, kad pas mus daug pigios darbo jėgos. Pagalvokime, kodėl į Kauną ateina tokios kompanijos kaip „Continental“ ar „Hella“, – todėl, kad čia veikia Kauno technologijos universitetas, kuris rengia gerus inžinierius. Jei pajėgsime išugdyti daugiau tokių specialistų, viskas bus gerai. Bet tam būtina tobulinti švietimo sistemą.

Ko privalo imtis „Terekas“, kad išliktų konkurencingas pasaulinėje rinkoje?

Robotizavimo ir skaitmeninimo, kad technologijas sujungtume ir jos viena su kita susikalbėtų. Tik taip galima išgauti didelį efektyvumą. Jei į tai neinvestuosime, sąnaudos įmonę nutemps į dugną.

Turime tokį ateities matymą: iš esmės robotizuojame gamybą ir keliame darbuotojų kompetencijos lygį, kad jie mokėtų programuoti įvairius robotus. Dabar „Tereke“ dirba per 130 žmonių, o mes keliame tikslą gamybos apimtį padidinti du kartus. Jei sugebėsime išugdyti naujų darbuotojų kompetencijų, gamybai augant nebereikės naujų darbuotojų – viską atliks šiuo metu „Tereke“ dirbantys žmonės.

Robotų kainos kasmet mažėja, jų atsiperkamumas šiandien jau gana greitas. Įsigyti robotą prieš penketą metų buvo galima už 300.000 Eur. Šiandien robotas prie CNC centro, kuris gali uždėti ir nuimti detalę, kainuoja apie 19.000 Eur. Be to, robotai neserga, neina atostogų, mielai dirba savaitgaliais ir naktimis.

Kokios investicijos numatytos į įmonės plėtrą?

Dalį šio plano įgyvendinsime su parama pagal ES investicijų priemonę „Regio Invest LT+“, projekto vertė – 4,2 mln. Eur. Planuojame statyti naują pastatą, ten perkelti dalį gamybos – visą metalo apdirbimą, įrangos surinkimą, konstruktorių skyrių, priežiūrą.

Tai leis išplėsti gamybos apimtį ir dirbti našiau. Dabar per metus galime pagaminti 20 mašinų, o tai riboja įmonės galimybes. Aktyviai pradedame veikti JAV, Kanados rinkose, kur daug potencialių klientų. Ir jei vienas kuris klientas norėtų ne vienos mašinos, o kokių penkių, šiuo metu tektų tokio užsakymo atsisakyti.

Jau užsisakėme 3D spausdintuvų, kurie spausdina detales iš nerūdijančiojo, įrankinio plieno, titano, aliuminio. Smulkias, iki 2 cm, detales jau šiandien ne patys gaminame, o perkame atspausdintas – jos daug lengvesnės, tačiau stipresnės. Taip pigiau nei patiems jas gamintis CNC staklėmis.

Pramoniniai spausdintuvai kol kas brangūs, jų kaina siekia apie 700.000 Eur, tačiau į juos būtina investuoti. Žmonių prie 3D spausdinimo beveik nereikia – užtenka tik pakeisti miltelius.

Kiek realu, kad Lietuvoje galėtų išaugti pasaulinio lygio inžinerinės kompanijos, tokios kaip vokiečių ‚Siemens“ ar šveicarų ABB, kurių produkcija ir prekės ženklas žinomas kiekvienoje šalyje? Ar „Terekas“ turi tokių ambicijų?

„Terekas“ pasaulio rinkose dirba su savo prekės ženklu „FlexBlow“, tačiau mums tapti kuo nors panašiu į „Siemens“ vargu ar realu. Tokios kompanijos dirba daugybę metų, turi didelį produktų spektrą. Tikriausiai Lietuvoje neatsiras ir ko nors panašaus į IKEA – tokiai sistemai įsukti reikia daug laiko.

Daug realiau, kad lietuviai galėtų sukurti kokią nors platformą, kuri būtų pasaulyje žinoma ir generuotų dideles pajamas. Juk pasaulyje veikia tokios platformos kaip „Uber“ – galinga pavėžėjimo kompanija be nuosavų automobilių, ar „Airbnb“ – būsto nuomos bendrovė be nuosavo nekilnojamojo turto. Reikia geros idėjos, o lietuviai idėjų turi.

Pasaulyje yra nemažai stambių plastiko taros gamintojų, konkurencija rimta, tačiau palyginti nedidelis „Terekas“ sėkmingai didina savo pardavimus. Kokie jūsų pranašumai?

Mes lankstūs ir užsiimame produktų kūrimu, konstravimu, kad įranga geriausiai atitiktų klientų poreikius. Vienas naujesnių pavyzdžių – vienai Kanados įmonei reikėjo, kad mašina pagamintų standartinį butelį gėrimams, stiklainį ir dar butelį burnos skalavimo skysčiui. Jie buvo nuvažiavę pas didelius gamintojus, šie pasakė, kad gali jiems pastatyti tris skirtingas mašinas, kurios tokius produktus gamins. Tačiau jiems stiklainių reikia mažai, pirkti atskiros mašinos neapsimoka.

Sutarėme taip: jei jie prisidės prie konstravimo, pabandysime sukurti jų poreikius atitinkančią mašiną. Vien konstravimas vyko pusę metų, tačiau mašiną pavyko padaryti – klientas jau nupirko dvi tokias mašinas, šiuo metu kalbame apie trečią.

Kitas mūsų fokusas – universalios mašinos, kurios gali greitai pakeisti taros dizainą. Jos nėra ypač našios, tačiau įdomios gamintojams, kurie produkciją gamina palyginti nedidelėmis partijomis parfumerijos, chemijos pramonei ir pan.

Manau, kad „Tereko“ pranašumas yra ir įrenginių dizainas. Manome, kad mūsų mašinos Europoje yra gražiausios, tą patį sako ir mūsų klientai. Mašinos dizainą sukūrė Vilniaus dailės akademijos profesorius Saulius Jarašius. Esame dizainą patentavę, kad neatsirastų mėgdžiotojų.

Ar ir ateityje bendrovė orientuosis tik į mažesnius produktų gamintojus?

Šiuo metu daugiau įrenginių parduodame mažesnėms bendrovėms, tačiau jau domimės ir didesniais. Kuriame ir šiemet tikimės paleisti mašiną, kurios greitis – 12.000 taros vienetų per valandą. Kol kas greičiausia mūsų mašina gamina 9.000 vienetų. Su ja būsime įdomūs ir didesniems klientams. Taigi laukia pasistumdymai ir su didžiaisiais taros mašinų gamintojais.

Kokią matote PET, plastikų pakuočių rinkos ateitį?

PET pakuočių paklausa turėtų augti. Iš dalies dėl to, kad žmonių skaičius pasaulyje didėja. Be to, PET pakuotės turėtų išstumti dalį stiklinių, nes jas gaminant ir perdirbant sunaudojama mažiau energijos, jos lengvesnė, todėl į PET pakuotes sufasuotus produktus patogiau ir pigiau transportuoti.

Jau šiandien dviem fabrikams Švedijoje gaminame PET tarą su nailonu viduje – jie ją naudoja dėl logistikos, kai reikia vežti produkciją į tolimas šalis. Jei vežtų alų stiklo pakuotėse, produktas sudarytų tik 60% svorio, o dabar – net 95%. Nailonas užtikrina atsparumą saulės spinduliams, neleidžia patekti deguoniui, alų tokioje pakuotėje galima laikyti 9 mėnesius, kaip ir stiklinėje. Tai stiklą keičiantys sprendimai.

Kokie „Terekui“ buvo praėjusieji metai?

2017 m. pajamos augo apie 30%, iki 14,5 mln. Eur. Iki šiol per metus parduodavome 6 ar 7 mašinas, pernai pagaminome 21 mašiną. Tai „Tereko“ rekordas.

Šių metų biudžete numatėme, kad pagaminsime 24 įrenginius. Užsakymų gali būti daugiau – esame rezervavę vietą keliose didelėse parodose, kur klientai galės pamatyti mūsų įrenginius.

/by

Robotai nenuslopins smulkiojo verslo

© Lietuvos žinios 

Robotų poreikis kasmet vis auga, prognozuojama, kad iki 2019 metų gamybos pramonė įsigis 1,4 mln. industrinių robotų. Verslui nuolat primenama, kad ketvirtoji revoliucija, kurią sukels robotai, artėja, ir šis, norėdamas išlikti konkurencingas, turės spėti paskui robotizacijos tendencijas. Tačiau ar smulkusis ir vidutinis verslas tam pajėgus?

Europos Sąjunga yra viena iš lyderių robotizuojant pramonę – 65 proc. šalių, kurios viršija pasaulio vidurkį pagal robotų tankį, yra ES. Tokie rodikliai eksportuojančioms, pasaulinėse rinkose dalyvaujančioms Lietuvos įmonėms yra iššūkis – tai reiškia, kad jos turi koja kojon žengti su robotizacijos reiškiniu, kitaip taps nekonkurencingos. Vis dėlto mažiau finansinių išteklių investuoti į technologijas turinčioms mažesnėms įmonėms „pasaulio pabaiga“ neprognozuojama. Ekspertų teigimu, jos tik turės specializuotis ir bendradarbiauti su pajėgesnėmis stambiosiomis įmonėmis.

Verslo sinergija

Giedrius Romeika, Kauno regiono smulkių ir vidutinių verslininkų asociacijos atstovas, pripažino, kad industrializacijai ir robotizacijai įgyvendinti įmonėms reikės tam tikrų kompetencijų ir investicijų, kurios smulkiajam verslui neįkandamos. Vis dėlto jis sakė tikrai nemanąs, kad robotizacijos procesai smulkesnėms įmonėms bus didžiulis iššūkis dalyvaujant konkurencinėje kovoje.

„Žvelgiant akademiniu aspektu, ketvirtoji industrinė revoliucija nekelia pavojaus smulkiajam verslui – ji kaip tik išryškina stambaus ir smulkiojo verslo privalumus bei skirtumus. Būtent šios revoliucijos kontekste jie papildo vienas kitą, o ne konkuruoja tarpusavyje. Robotizacija ir industrializacija yra tai, kas skatina optimizuoti masinių produktų gamybą. Tuo tarpu paslaugų sektoriuje, išskirtinių produktų gamyboje šitai nėra taip aktualu. Greičiausiai robotai šiose srityse artimiausiu metu nebus pritaikomi, – svarstė pašnekovas. – Poreikis individualiems, išskirtiniams produktams nedings. Tai matyti ir tradiciniame versle: mažos krautuvėlės, prekiaujančios išskirtiniu alumi, mėsos produktais ir pan., randa savo nišą – neužsidaro nei turgeliai, nei tos mažos krautuvėlės. Priešingai – jos stiprėja, nepaisydamos didžiųjų prekybos tinklų noro prekiauti sveiku maistu, kurti ekologiškus prekės ženklus. Jie neįveikia smulkiųjų gamintojų, nes tiesiog natūralu, kad kiekvienas turi savo vietą po saule.“

Robotizacija, kaip toliau dėstė G. Romeika, išgrynins organizacijų ar įmonių specializaciją, veiklos pobūdį, leis tiksliau pasirinkti rinkos segmentą. Taip smulkusis ir stambusis verslas esą papildys vienas kitą. „Galima grįžti ir į senuosius – japoniškos vadybos – pavyzdžius: dar 1980 metais ten susiformavo tam tikra tradicija, kai stambiose korporacijose atidirbę ir į pensiją išėję specialistai kuria savo smulkias įmones, kurios bendradarbiauja arba aptarnauja stambųjį verslą. Manau, panašiai galėtų nutikti ir Lietuvoje. Tie laikai, kai viena kompanija nori sužlugdyti visas kitas, užkariauti pasaulį ir būti viena vienintelė, negrįžtamai praėjo. Bendradarbiavimas, bendrų naudų paieška, specializacija – tai ateityje lems sėkmę kuriantiems verslą“, – įsitikinęs pašnekovas.

Pranašumas, o ne būtinybė

Aukštųjų technologijų bendrovės ELINTA generalinio direktoriaus Vytauto Jokužio įsitikinimu, didelės įmonės, užsiimančios masine gamyba, neišvengiamai turės robotizuoti dalį darbų – ypač pasikartojančius. Tokį poreikį diktuoja ir pasaulinės rinkos, o nuo jų esą nevalia atsilikti.

„Kito kelio nėra. Jeigu to nedarysime, produktų gamybą paprasčiausiai bus pigiau plėtoti Vokietijoje, o ne Lietuvoje“, – sakė jis.

Pašnekovo teigimu, 2017 metais Lietuvoje 10 tūkst. gyventojų teko 2 pramoniniai robotai, o, pavyzdžiui, Suomijoje jau suskaičiuojama apie 60.

Vis dėlto V. Jokužis taip pat laikėsi pozicijos, kad mažoms įmonėms, kurių apyvarta ir gamybos apimtys mažos ir kurios veikia nišinėse rinkose, robotizacija nėra itin aktuali – nebent šios įmonės planuotų augti.

Tiesa, mažose įmonėse, anot jo, galėtų būti taikomi vadinamieji asistuojantys robotai – robotai, kurie dirba kartu su žmogumi ir padeda jam atlikti tam tikrus darbus. Tuo labiau kad robotai ne tik mažina sąnaudas, bet ir gerina produktų kokybę. „Robotas veiksmą visada atlieka tiksliai, naudodamas vienodą jėgą ir pan., o jei turi kompiuterinę regos sistemą, taip pat gali patikrinti, ar produktas kokybiškas. Pavyzdžiui, jei įmonė gamina surenkamus baldus ir pasamdo žmogų tikrinti, ar visos kiaurymės išgręžtos, jis vis tiek gali pavargti ir praleisti padarytą klaidą. O robotas ras visus defektus ir nepraleis brokuotų gaminių į pardavimą“, – pabrėžė jis.

Bendrovės vadovas prognozavo, kad pingančios technologijos anksčiau ar vėliau bus įkandamos ir smulkioms bei vidutinėms įmonėms, esą jau dabar robotai tampa ne tik tobulesni, bet ir pigesni.

Planuoja investuoti

Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos (LINPRA) l. e. p. direktoriaus Darius Lasionio teigimu, nėra statistikos, kiek konkrečiai įmonės Lietuvoje yra investavusios į robotizaciją ir automatizaciją, tačiau įmonių apklausos esą rodo, kad tiek praėjusiais metais, tiek šiais metais jos į skaitmenizaciją, automatizaciją, modernių linijų įsigijimą arba esamų technologijų atnaujinimą investavo ir artimiausiu metu ketina tai daryti.

„Tiek mažos, tiek vidutinės, tiek didelės įmonės susiduria su vienodais iššūkiais konkuruodamos globalioje rinkoje. Norėdamos būti konkurencingos jos turi būti produktyvios ir konkuruoti tiek kaina, tiek kokybe. Todėl nėra taip, kad mažoms įmonėms būtų sunkiau, o didelėms – lengviau“, – kalbėjo pašnekovas.

Jis sutiko, kad iš esmės didelės įmonės technologiniam pasirengimui turi daugiau finansinių išteklių ir žmogiškųjų išteklių. Tačiau ES struktūrinių fondų priemonės dažnai orientuotos į mažas ir vidutines įmones – jos turi mažesnę dalį investicijų padengti savo lėšomis.

„Jeigu tam tikrose priemonėse didelės įmonės gali pretenduoti į 50 proc. finansavimą, tai vidutinės įmonės gali tikėtis 60–70 proc. paramos. Yra tokių priemonių, į kurias didelės įmonės net negali pretenduoti. Tokia priemonė, pavyzdžiui, yra „Regio Invest LT+“, skatinanti investuoti į naujų gamybos technologijų linijų įsigijimą ir įsidiegimą ir skirta būtent mažoms ir vidutinėms įmonėms“, – pasakojo asociacijos vadovas.

Anksčiau „Lietuvos žinios“ rašė, kad nors 2014–2020 metų ES finansiniu laikotarpiu parama modernizacijai orientuota į smulkųjį ir vidutinį verslą, būtent šioms, labiausiai finansinių išteklių stokojančioms įmonėms prie ES lėšų prieiti sunkiausia. Mat įrangą įmonės turi įsigyti skolintomis lėšomis – tik vėliau ES parama kompensuoja patirtas išlaidas, o bankai šiomis įmonėmis nepasitiki ir jų nefinansuoja. Tai pažymėjo konsultacijų įmonės „Projektų konsultacijos ir tyrimai“ vykdomoji direktorė Goda Auškalnytė-Lungienė. Taigi, esą jau įprasta, kad parama naudojasi įmonės, kurios bet kuriuo atveju investuotų – jos ir gautų finansavimą iš bankų, ir investuotų savo lėšomis.

D. Lasionis sutiko, jog iš įmonių teko girdėti tokių atsiliepimų, tačiau bendraudamas su inžinerinėmis pramonės įmonėmis esą taip pat girdi, kad ir nedidelės įmonės, kurių apyvarta siekia milijoną eurų ir mažiau, neturi problemų gauti paskolą banke. „Jeigu įmonė turi turto, jei jos veikla yra pelninga, tai gauti paskolą įsigyjant tam tikrus įrenginius arba diegiant procesus nėra problema. Iškyla klausimas, kiek įmonė yra pajėgi, ar jos finansiniai rodikliai yra teigiami“, – sakė jis.

Asociacijos vadovo manymu, investuoti į technologijas įmonės privalės dėl šiuo metu lietuviškoms įmonėms būtino našumo didinimo. „Dabar didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria visos lietuviškos kompanijos, yra užtikrinti konkurencingumą sparčiai augant atlyginimams. Jie auga gerokai greičiau nei mūsų šalies bendrasis vidaus produktas, vadinasi, įmonės turi ieškoti resursų, kaip kelti atlyginimus, tačiau pasiūlyti konkurencingas prekių ir paslaugų kainas. Atsakymas vienas: reikia didinti efektyvumą, darbo našumą, o padėti tai daryti gali būtent technologiniai ir tam tikri vadybos sprendimai“, – svarstė D. Lasionis.

Žada padėti smulkiesiems

Ūkio ministerijos vertinimu, Lietuvos pramonės sektorius sukuria daugiau nei penktadalį viso Lietuvos BVP ir yra laikytinas vienu iš pagrindinių valstybės ekonomikos variklių. Didžiąją dalį šio sektoriaus įmonių sudaro mažos ir vidutinės įmonės, kurių skaitmenizavimas sudarytų papildomas galimybes pramonės plėtrai, o tai duotų papildomą postūmį investicijų ir visos ekonomikos augimui. Todėl Ūkio ministerija esą imasi priemonių didinti šių įmonių skaitmenizaciją ir jų konkurencingumą.

Pavyzdžiui, Lietuvoje įsteigta Nacionalinė pramonės skaitmeninimo platforma „Pramonė 4.0“, kurios veikla yra nukreipta „didinti pramonės sektoriaus sukuriamą pridėtinę vertę, skatinti skaitmeninių procesų diegimą pramonėje, užtikrinti Lietuvos pramonės konkurencingumą tarptautiniu mastu ir prisidėti prie spartesnio Lietuvos ekonomikos augimo“.

Ūkio ministerija taip pat teigė siekianti skatinti skaitmeninių inovacijų centrų plėtrą Lietuvoje. Tokie centrai būtų svarbūs siekiant suburti suinteresuotąsias šalis vienoje vietoje ir prisidėti prie mažų bei vidutinių įmonių pasirengimo skaitmeninių permainų keliamiems iššūkiams. Skaitmeninių inovacijų centruose įmonės galės gauti naujausią informaciją, ekspertų pagalbą ir galimybę naudotis technologijomis skaitmeninių inovacijų bandymams ir eksperimentams su įmonės produktais atlikti.

Ūkio ministerija smulkiojo ir vidutinio verslo konkurencingumui ir įmonių investicijoms į pažangias technologijas skatinti taip pat planuoja įgyvendinti priemonę „Pramonės skaitmeninimas LT“. Pagal šią 2014–2020 metų periodo ES investicijų priemonę finansavimas bus teikiamas labai mažoms, mažoms ir vidutinėms pramonėms įmonėms technologiniam auditui atlikti bei gamybos įrangai su integruotomis skaitmeninimo technologijomis diegti. Priemonei numatyta 38,86 mln. eurų lėšų. Pirmąjį kvietimą teikti paraiškas Ūkio ministerija planuoja skelbti 2018 metų pirmą ketvirtį.

/by