Darbuotojų Lietuvoje netrūksta, trūksta tik didesnio našumo

Eglės Markevičienės ir Jovitos Budreikienės straipsnis „Verslo žiniose

Į Lietuvos regionus ateinančios progresyvios užsienio investicijos tampa iššūkiu vietos verslui – aštrėjanti konkurencija dėl darbuotojų, siūlant jiems didesnį darbo užmokestį, vers skubiai pereiti prie našios šiuolaikiškos gamybos ar paslaugų, turinčių daug didesnę pridėtinę vertę. Neprisitaikiusiems gali tekti kabinti spyną ant durų.

„Kai regione atsiranda inovatyvių, našių įmonių, mokančių gerus atlyginimus, kitos to regiono įmonės nori nenori privalės keistis. Jos turės pasirinkti vieną iš dviejų: pradėti gaminti tokią produkciją ir taip efektyviai, kad būtų konkurencingos tarptautinėse rinkose už tarptautinę kainą, arba užsidaryti, nes pigių darbuotojų joms nebeliks“, – tvirtina Tomas Jaskelevičius, Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos (LINPRA) prezidentas.

Jis neabejoja: kai prie Kauno pradės veikti „Continental“ ir kitų pasaulinių pramonės galiūnų gamyklos, kuriose planuojama įdarbinti šimtus darbuotojų, vidutinis darbo užmokestis (VDU) regione šoktelės į viršų.

Živilė Kazlauskaitė, „Investuok Lietuvoje“ regionų plėtros koordinatorė, patvirtina: naujų gamybos sektoriaus investuotojų atėjimas ir įsikūrimas Kauno regione lemia aukštos pridėtinės vertės darbo vietų kūrimą.

„Kauno LEZ įsikūrusios pramoninės įmonės ieško aukštos kvalifikacijos specialistų, kurių atlyginimas rinkoje yra santykinai aukštas“, – nurodo ji.

Darbuotojų – į valias

T. Jaskelevičius įsitikinęs, kad darbo jėgos regionuose netrūksta, tik šią problemą dirbtinai eskaluoja tie verslininkai, kurie nenori mokėti arba, dirbami nenašiai, nepajėgia mokėti didesnių atlyginimų.

„Jei darbuotojų stoka Lietuvoje išties būtų kritinė, nebūtų nė vienos savivaldybės, kur VDU popieriuje siekia 600–700 Eur. Kiekvienos savivaldybės miesteliuose atsirastų po kelis tūkstančius žmonių, kurie, pasiūlius didesnį atlyginimą nei vidutinis regione, ateitų dirbti į modernią įmonę“, – tvirtina jis.

Būtent toks darbo užmokesčio vidurkis pernai buvo fiksuotas beveik visose mažesnėse savivaldybėse, o VDU Lietuvoje siekė 840 Eur per mėnesį prieš mokesčius. „Investuok Lietuvoje“ duomenimis, 2017 m. vidutinis per agentūrą į Lietuvą atėjusių įmonių darbuotojų darbo užmokestis siekė 1.334 Eur per mėnesį, beveik 37% daugiau. Be to, užsieniečių kontroliuojamos įmonės pasižymi ir dvigubai didesniu produktyvumu, pabrėžia „Investuok Lietuvoje“.

Tik našios investicijos

Pono Jaskelevičiaus teigimu, esminė prielaida atlyginimams Lietuvoje augti – investicijos į tokią gamybą, kai gaminami inovatyvūs produktai, kuriuos galima parduoti didesne kaina, arba užtikrinami itin našūs ir efektyvūs gamybos procesai. Tokių investicijų lokomotyvas, anot jo, bus ne vietos, o užsienio kompanijos. Mat didelės dalies Lietuvos pramonės įmonių savininkai yra jau vyresnio amžiaus žmonės, norintys dirbti po senovei, be drastiškų pokyčių.

„Mūsų darbo rinkoje – didžiuliai rezervai. Investavus ir sudarius sąlygas darbuotojams sukurti bent 2 kartus daugiau pridėtinės vertės, žmonės uždirbtų daug didesnį atlyginimą, o tam pačiam ekonominiam rezultatui gauti užtektų pusės dabartinių darbuotojų“, – vertina p. Jaskelevičius.

Vidutinė vieno Lietuvos darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė šiuo metu siekia vos 19.100 Eur per metus ir yra kelis kartus mažesnė nei ES senbuvių pramonės. Eurostato duomenimis, Vokietijos pramonės darbuotojas generuoja beveik 74.000 Eur pridėtinės vertės per metus, Švedijos – apie 90.000 Eur, o ES vidurkis siekia 62.000 Eur.

„Lietuvos pramonė generuoja žemą „inovacijų išeigą“, o gamyboje dominuoja ne nuosavi produktai, o užsakomoji gamyba, t. y. gamybos paslaugų tiekimas itin žemomis maržomis. Produktyvumo deficitas yra pagrindinis iššūkis Lietuvos pramonei“, – tvirtina ir Aleksandras Izgorodinas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos patarėjas ekonomikai.

Jis skaičiuoja, kad net 75% Lietuvos pramonės gamybos apimties, pridėtinės vertės ir apyvartos generuoja žemų ir vidutiniškai žemų technologijų sektoriai. Juose dirba net 85% visų šalies pramonės darbuotojų.

Natūrali atranka

Anot Nerijaus Mačiulio, banko „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto, dabartiniu Lietuvos ekonomikos išsivystymo etapu svarbesnis ne finansinio kapitalo pritraukimas – jo pakanka, o stiprių prekės ženklų, turinčių klientų visame pasaulyje, atėjimas.

„Tokios investicijos paprastai užtikrina labai konkurencingus atlyginimus“, – pabrėžia jis.

Mažesnėse savivaldybėse tokios investicijos gali sukurti problemų mažesnius atlyginimus mokančioms vietos kapitalo įmonėms, tačiau, ekonomisto nuomone, efektas visgi būtų teigiamas – daugiau uždirbantys darbuotojai pirktų daugiau prekių ir paslaugų iš kitų įmonių.

„Galų gale yra ir tam tikra natūrali atranka – nesugebančios adaptuotis ir dėl darbuotojų konkuruoti įmonės turi vietą užleisti toms, kurios gali mokėti didesnius atlyginimus“, – konstatuoja p. Mačiulis.

Pono Jaskelevičiaus nuomone, Lietuvoje prasidėjusi transformacija iš į pigius produktus orientuotos ir mažomis sąnaudomis besiremiančios ekonomikos į našią ir konkurencingą turėtų suaktyvėti, kai atlyginimų vidurkis pakils dar apie 20%. Šios transformacijos katalizatoriumi bus atlyginimų didėjimas regionuose ir vis aštrėjantis pigios darbo jėgos trūkumas.

„Tada dalis seno kirpimo įmonių bus uždarytos, gali būti, kad laikinai išaugs nedarbo lygis. Tačiau kai atsiras laisvų darbo rankų, vietos ir užsienio verslas pradės investuoti“, – ateities scenarijų piešia jis.

Paskutiniai – Zarasai

Pernai didžiausias vidutinis atlyginimas buvo mokamas Vilniuje (968,7 Eur), kur yra nusėdę daugiausia tiesioginių užsienio investicijų, – naujausiais 2016 m. pabaigos duomenimis, jos siekė 17.336 Eur vienam gyventojui. Daugiau nei 800 Eur vidutiniškai uždirbo Kauno (854,5 Eur) ir Klaipėdos (878,3 Eur) miestų gyventojai, taip pat gyvenantys Mažeikių, Kazlų Rūdos, Visagino, Jonavos, kur veikia stambios pramonės ir energetikos įmonės, Trakų savivaldybėse. Tiesioginės investicijos Kaune buvo 4.022 Eur vienam gyventojui, Klaipėdoje – 5.478 Eur.

Antirekordininkė yra Zarasų savivaldybė – 2017 m. vidutinis darbo užmokestis čia siekė vos 594,9 Eur. Tiesioginės užsienio investicijos 2016 m. čia sudarė 74 Eur gyventojui. Beveik jokių TUI nėra pritraukusios Šilalės, Kelmės, Pagėgių, Jurbarko savivaldybės.

Tiesa, TUI srautą nebūtinai atspindi vienos ar kitos savivaldybės vidutinio darbo užmokesčio dydis – viskas priklauso nuo investicijų kokybės, atkreipia dėmesį p. Mačiulis.

„Vien tai, kad investavo užsienio įmonė, nereiškia, kad ji investavo į aukštos pridėtinės vertės sektorių, kuriame bus didesnis darbo našumas ir galimybės mokėti didesnius atlyginimus. Be to, TUI srautas gali rodyti tik savininko pasikeitimą, kai Lietuvos kapitalo įmonė parduodama užsienio kapitalo įmonei“, – aiškina jis.

Kita vertus, Lietuva sulaukia vis daugiau tokių TUI, kur su mažai finansinio kapitalo sukuriamos itin gerai mokamos darbo vietos, pvz., paslaugų centrai, teikiantys konsultavimo, apskaitos ar programavimo paslaugas. Tikėtina, kad tokiose darbo vietose atlyginimai gerokai viršys savivaldybės vidurkį.

Atlyginimai nepadės

„Kokybiškos užsienio investicijos regionuose teikia naudos ir vietos verslams – atneša „know-how“, lavina žmones, jie įgyja vakarietiškos patirties, kurią gali pritaikyti ir kitose įmonėse“, – tvirtina Alvydas Stulpinas, Šiaulių pramonininkų asociacijos prezidentas.

Visgi tokio dydžio gamybinių investicijų, kokios ateina į Kauno LEZ, jo nuomone, Šiauliuose negalėtų atsirasti dėl darbuotojų trūkumo. Bet mažesniems investuotojams kliūčių greičiausiai neiškiltų.

„Darbo rankų ir šviesių protų skaičius regione yra ribotas. Konkurencinė kova dėl darbuotojų ir dabar Šiauliuose vyksta – gerus žmones vieni iš kitų aktyviai viliojame. Tikriausiai kiekviena įmonė turi laisvų vietų, siūlomi atlyginimai yra konkurencingi rinkoje. O darbuotojų trūksta“, – sako p. Stulpinas.

2017 m. vidutinis darbo užmokestis Šiaulių mieste buvo mažesnis už šalies vidurkį ir siekė 738,6 Eur, Šiaulių rajone – 659,8 Eur, vienam gyventojui tenkanti TUI dalis – atitinkamai 1.021 ir 541 Eur.

Ponas Stulpinas nemano, kad ateityje dalį vietos verslų dėl darbuotojų stygiaus gali tekti uždaryti, labiau tikėtina, kad gamybos įmonės aktyviai pasuks skaitmeninimo, gamybos automatizavimo, robotizavimo keliu.

Kauniečių nebijo

„Jeigu šiandien reikėtų statyti fabriką su 100–200 darbuotojų, tikrai žiūrėčiau į miestą arba į rajono centrą, kuriame ne mažiau nei 30.000 gyventojų“, – sako Vytautas Silevičius, Jiezne, Prienų r., įsikūrusios medinių langų gamybos UAB „Doleta“ valdybos pirmininkas.

Anot jo, tebėra gajus stereotipas, kad kaime darbo jėga yra pigesnė, bet yra atvirkščiai: kokybiškai, su naujomis technologijomis galinčių dirbti išsilavinusių žmonių kaime nėra, o, norint prisivilioti miestietį, jam reikia mokėti daugiau, nei jis uždirbtų mieste.

2017 m. Prienų savivaldybėje vidutinis darbo užmokestis siekė 651,6 Eur. „Doletoje“ jis kiek mažesnis – šį balandį sudarė 615 Eur, o kai kuriais ankstesniais mėnesiais buvo mokama ir daugiau nei 700 Eur.

Tačiau p. Silevičius nemano, kad investicijos į Kauno LEZ gali atimti dalį darbuotojų iš aplinkinių lietuviško kapitalo įmonių, taip pat ir iš „Doletos“.

„Jei Kauno LEZ per metus prireiktų 10.000 darbuotojų, būtų neramu. O 1.000 naujų darbo vietų situacijos nekeičia. Be to, pilna pavyzdžių, kai užsieniečiai moka kuklius atlyginimus“, – svarsto jis.

Pono Silevičiaus nuomone, darbo užmokestis Lietuvos regionuose augs, o tam turės įtakos tarp verslininkų stiprėjanti konkurencija dėl darbo jėgos.

„Kai 2007 m. įsigijome robotizuotas linijas medienai apdirbti, dažyti, kolegos stebėjosi, kuriam galui to reikia, kai darbo jėga tokia pigi. Dabar jau visiems akivaizdu, kad tie, kurie nedidins našumo, turės išnykti. Nuolat investuojame į gamybos procesų optimizavimą“, – tvirtina p. Silevičius.

Ir dėl godumo

„Darbuotojų stygiaus nejaučiame, priešingai – personalo skyrius turi papildomus sąrašus žmonių, kurie, esant galimybei, ateitų pas mus dirbti. Dirbame stabiliai, stabiliai mokame atlyginimą, kuris pagal regiono lygį yra gana aukštas“, – sako Rimgaudas Kilas, AB Rokiškio mašinų gamyklos (RMG) vadovas.

Rokiškio savivaldybėje VDU pernai buvo 686,8 Eur per mėnesį, 122 darbuotojus turinčioje RMG jis siekia daugiau nei 1.000 Eur.

„Darbuotojų trūkumu labiausiai skundžiasi tie, kurie nori kuo daug pelno. Lietuvoje buvo nemažai verslininkų, kurie, privatizavę įmones, džiaugėsi įgytais turtais ir pelnais, o žmones laikė už nieką, kai kurie ir šiandien taip mano. Mūsų filosofija buvo kitokia: reikia ne greito pelno vaikytis, o rasti tinkamus žmones, jiems padėti tobulėti, mokėti jiems padorų atlyginimą“, – sako p. Kibas.

Anot vadovo, dėl to šiandien RMG neturi problemų dėl darbuotojų, dirba pelningai, o kad užtikrintų kokybę ir našumą, nemažai investuoja į įrenginius.

„Kaip ir dauguma Lietuvos pramonininkų, savo produktų, kurie yra rentabiliausi, gaminame nedaug – apie 20%. Didžioji dalis produkcijos pagal subrangą keliauja pas švedų, olandų, suomių gamybininkus“, – pasakoja p. Kibas.

Tiesa, palypėti pridėtinės vertės kūrimo grandinėje, imtis naujų nuosavų gaminių kūrimo bendrovė nesiekia – gerų inžinierių visgi trūksta.

„Iš dalies tai švietimo sistemos bėda. Šiuolaikinės aukštosios mokyklos jaunus žmones puikiai išmoko naudotis kompiuteriais, o kurti naujų dalykų, deja, nebeišmoko“, – aiškina p. Kibas.