Kodėl per žemas universiteto slenkstis vėliau visiems kelia galvos skausmą?

Gintautas Kvietkauskas
LINPRA prezidentas 

Stipri švietimo sistema – ilgalaikio Lietuvos konkurencingumo pamatas. Kaip jis klojamas ir formuojamas šiandien, kai dalis jaunuolių universitetus renkasi atsižvelgdami ne į savo gebėjimus, polinkius ir svajones, o tik pagal minimalią konkursinio balo kartelę?

Kuo žemiau nuleista kartelė norintiesiems įstoti į valstybės finansuojamas aukštųjų mokyklų vietas, tuo menkesnį tikslą sau kelia dalis moksleivių. Rezultatas: universitetų auditorijas užpildo ne tik ambicingi, motyvuoti ir gabūs studentai, bet ir būriai gana prastais pažymiais mokyklas baigusių jaunuolių. Vėliau jie tampa aktyviais darbo rinkos dalyviais, nuo kurių pastangų priklauso visos Lietuvos ekonomika.

Žinoma, stojančiųjų skaičius universitetams ir kolegijoms yra labai svarbus. Nuo įstojusių studentų skaičiaus neretai priklauso studijų programų ir dalies personalo ateitis. Tačiau lazda turi du galus. Kai studijų atspirties taškas yra silpnieji, o ne stiprieji studentai, nyksta universitetų dėstytojų ir mokslininkų motyvacija tobulėti, jau nekalbant apie griaunamus pažangių studentų lūkesčius.

Perkelkime šią situaciją į verslą. Įsivaizduokime, kad į įmonę kasdien susirenka būrys darbuotojų, savo pareigas ir funkcijas vertinančių labai skirtingai. Dalis jų neturi nei reikiamų įgūdžių, nei ambicijų, todėl ir užduotis atlieka atmestinai arba visai neatlieka. Prastai atliekamas darbas smukdo visos įmonės rezultatus, neleidžia pasiekti tikslų ir patiems geriausiems darbuotojams, nes dauguma procesų šiuolaikiniame versle priklauso nuo komandinio darbo.

Todėl pažangi verslo organizacija visada stengiasi atskirti motyvuotus darbuotojus nuo nemotyvuotų. Panašią poziciją galima įžvelgti Švietimo ir mokslo ministerijos ketinime pakelti minimalią konkursinio balo kartelę iki 4 balų. Ketinimas yra sveikintinas, nors, detaliau pasigilinus, net ir 4 yra gana kompromisinis variantas. Mat, pavyzdžiui, inžinerinės pramonės atstovai puikiai žino, kad dinamiškoje verslo aplinkoje geriausiai sekasi aukštų tikslų siekiančioms ir itin kokybiškus produktus kuriančioms įmonėms. Per žemai nuleista kartelė verslui reiškia pralaimėtą konkurencinę kovą.

Inžinerinę pramonę vienijančios asociacijos „Linpra“ nariai atkreipia dėmesį, kad jaunimo potencialas Lietuvoje turi būti atskleistas ir realizuojamas efektyviau. Būtent todėl „Linpra“ atstovai palaiko Švietimo ir mokslo ministerijos ketinimą padidinti minimalų priėmimo į universitetus konkursinį balą. Juk aukščiau pakelta kartelė skatintų jaunosios kartos ambicijas, didintų aukštųjų mokyklų konkurencingumą ir turėtų stiprų teigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai ilgalaikėje perspektyvoje. Didelę dalį Lietuvos BVP ir tūkstančius darbo vietų sukuriančios įmonės labai laukia ryžtingo ministerijos žingsnio, nes nuo to priklauso gebėjimas kurti aukštą pridėtinę vertę ateityje.

Iki šiol net ir į valstybės finansuojamas aukštųjų mokyklų vietas įstoti galėjo abiturientai su vos 2,8 balo – tikrai ne patys gabiausi. Dabartinė, žemai nuleista kartelė tik sustiprina veltėdišką požiūrį: „Vis tiek kur nors įstosiu; kas nors tikrai priims“. Vieta aukštojoje mokykloje yra suprantama kaip pastangų nereikalaujantis rezultatas. Ar šis suvokimas pasikeičia studijų suole? Vargu bau. Kad ir kaip liūdnai atrodytų, žvelgiant toliau net universiteto diplomas tampa tarsi apdovanojimu vien už „studento egzistenciją“.

O tada ateina darbdavių eilė. „Linpra“ nariai galėtų išvardinti aibę situacijų, kai universitetus baigę studentai nepatenkina įmonių vadovų ir kolegų lūkesčių, nes tiesiog neturi reikiamo žinių bagažo ir kompetencijų, nėra pajėgūs disponuoti naujausiomis mokslinėmis žiniomis, kurti pridėtinę vertę. Paaiškėja, kad vien gudrumo ir apsukrumo nepakanka. Inžinerinės pramonės įmonių patirtis rodo, kad verslo lūkesčiai priimant aukštojo mokslo diplomą turinčius studentus yra didesni. Ištekliai, kuriuos tenka skirti naujų darbuotojų mokymams – riboti. Tad tarp mokslo ir verslo pasaulio susikaupia įtampa, stabdanti tiek inžinerinės pramonės, tiek kitų verslo sektorių pažangą. Nors aukštąsias mokyklas kasmet baigia tūkstančiai jaunuolių, inžinerinės pramonės įmonės susiduria su kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu.

Žema studijų kokybė, kurią netiesiogiai nulemia į studijas priimami tam nepasiruošę jaunuoliai, kelia problemas ir jiems patiems. Iš universiteto išleistas absolventas, gavęs aukštojo mokslo diplomą, bet neįgijęs adekvačių aukštos kvalifikacijos darbui reikalingų žinių, sunkiai gali įsidarbinti pagal specialybę. Jam lieka du scenarijai: arba dirbti darbininko pozicijoje, kuriai pakanka žemos kvalifikacijos, arba emigruoti.

Galima daryti prielaidą, kad žemas minimalus konkursinis priėmimo į universitetus balas dalį mokyklas baigusių jaunuolių paskatina likti Lietuvoje ir sustabdo nuo emigracijos. Tačiau džiaugtis tuo būtų trumparegiška. Vėliau už valstybės lėšas išsilavinimą įgijęs žmogus skaudžiai nusivilia, kai pamato, kad konkuruoti darbo rinkoje ir užkopti į svajonių poziciją pas geidžiamą darbdavį reikės kur kas daugiau pastangų, įgūdžių ir žinių, negu galėjo įsivaizduoti. Ir šis nusivylimas dažnai veda ta pačia emigracijos kryptimi.

Švietimo ir mokslo ministerijos ketinimas pakelti minimalią konkursinio balo kartelę jaunus žmones paskatintų kur kas aktyviau ieškoti savo kelio, įdėti daugiau pastangų siekiant aukštesnio tikslo, burtų ambicingus ir motyvuotus studentus, kurių prioritetų sąraše studijos, mokslas ir karjera užima aukščiausias pozicijas. Natūralu, kad tai sustiprintų ir tarptautinį Lietuvos universitetų konkurencingumą. Be abejo, keliant kartelę, reiktų pakoreguoti ir dabartinę krepšelių sistemą, kad aukštosios mokyklos finansavimas ne taip stipriai priklausytų nuo studentų skaičiaus.

Į universitetus turėtų būti priimti tik patys gabiausi abiturientai, taip būtų pakelti studijų kokybės standartai. Juk priėmus mažiau studentų, mažėtų ir universitetų infrastruktūros apimtys, o tai leistų daugiau investicijų nukreipti į dėstytojų kvalifikacijos kėlimą, mokslinę veiklą. Savo ruožtu žemesnius vidurinio išsilavinimo pasiekimus turintys jaunuoliai rinktųsi profesines mokyklas ar kolegijas ir su adekvačiais lūkesčiais galėtų sėkmingai įsilieti į šalies darbo rinką.

Pažangią ekonomiką ir tūkstančius darbo vietų kuriančioms Lietuvos įmonėms rūpi būsimoji darbuotojų karta. Todėl „Linpra“ nariai tvirtai palaiko Švietimo ir mokslo ministerijos siūlymą pakelti stojamąjį balą iki 4, kad jaunimas rinktųsi mokslo įstaigą pagal savo gebėjimus, o aukšta studijų kokybė tiek universitetuose, tiek profesinėse mokyklose ar kolegijose darbo rinkai paruoštų pritaikomas žinias ir konkurencingus gebėjimus turinčius žmones.