Lietuvos pramonės atstovų delegacija susitikimuose Briuselyje

Lietuvos pramonės atstovų delegacija, vadovaujama LPK prezidento R. Dargio, vasario 27-kovo 1 d. Briuselyje dalyvavo susitikimuose su EK pareigūnais, atskirų sričių ekspertais, kuriuose aktyviai diskutavo šalies ir visos ES pramonės konkurencingumo ir tvaraus vystymosi globalioje ekonomikoje klausimais. Kovo 1 d. Lietuvos delegacija pasveikino BusinessEurope, didžiausią verslo organizaciją ES, 60-mečio proga ir dalyvavo forume, kurio pagrindinė tema – verslo kuriamos vertės visuomenėje.

Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijai atstovavo LINPRA l. e. p. direktorius Darius Lasionis.

Susitikime su Vidaus rinkos, pramonės, verslumo ir MVI  generalinio direktorato DG GROW generalinės direktorės pavaduotoju p. Antti Peltomaki buvo aptartos Europos pramonės raidos perspektyvos, pristatyti Lietuvos pramonės iššūkiai. Diskutuota apie galimybes Europos pramonei išlikti konkurencingai globalioje rinkoje: Europos Sąjungai keliami lūkesčiai dar daugiau investuoti į pramonės produktyvumą, efektyvumą, inovacijas ir skaitmeninimą.

Susitikime su ES komisijos Tyrimų, mokslo ir inovacijų komisaro C.Moedas kabineto vadovu p. António Vicente diskutuota apie investicijas į tyrimus, mokslą ir inovacijas, atkreipiant dėmesį, kad JAV, Japonija ir Kinija esamu laiku kai kuriose pramonės srityse ir inovacijų vystyme lenkia Europą. Lietuvos delegacijos atstovai diskusijoje išreiškė poziciją, jog moksliniai tyrimai turi tiesiogiai sietis su eksperimentine plėtra ir turėtų būti nukreipti į naujų produktų, paslaugų kūrimą, prototipavimą, galiausiai siekiant komercializavimo. Kabineto vadovas p. António Vicente pabrėžė, kad naujuoju finansavimo periodu Europa turi žymiai daugiau investuoti į  tyrimus, mokslą ir inovacijas, siekiant būti konkurencinga pasaulinėje rinkoje.

Konstruktyvios diskusijos vyko ir kituose susitikimuos su Užimtumo, socialinių reikalų, įgūdžių ir darbo jėgos judumo komisarės M.Thyssen kabineto vadove p. Inge Bernaerts, Europos Komisijos Transporto generalinio direktorato DG MOVE generalinio direktoriaus pavaduotoju p. Matthew Baldwin, Prekybos generalinio direktorato DG TRADE direktoriumi p. Leopoldo Rubinacci, p. Fabrizio Sacchetti, p. François Arbault, derybininkais, Europos Komisijos Brexit derybų darbo grupės, vadovaujamos Michel Barnier, nariais.

Plačiau apie kitus susitikimus – delegacijai vadovavusios LPK puslapyje.

„Pramonė 4.0“ išmokys darbininkus valdyti robotus

Interviu iš „Verslo žinių“ (parengė Eglė Markevičienė).

Kretingos UAB „Terekas“, kuriančios ir gaminančios inovatyvias PET pūtimo mašinas, „pramonės 4.0“ receptas – automatizuoti gamybą, o darbuotojus – išmokyti programuoti robotus. Juozas Maksvytis, bendrovės vadovas, teigia, kad tai leis padidinti gamybos apimtį išlaikant tą patį darbuotojų skaičių.

Didžiausia šių dienų Lietuvos pramonininkų aktualija – kaip prisiderinti prie ketvirtosios pramonės revoliucijos ir nepasilikti pasaulinės vertės kūrimo grandinės nuošalėje. Ar „Terekui“ tai rimtas iššūkis? Ir taip, ir ne. Iš dalies mes jau esame šios revoliucijos dalyviai ir pradėjome tai daryti anksčiau, nei apie tai pradėta visuotinai kalbėti.

Siūlome automatizavimo sprendimus – savo sukurtas taros gamybos technologijas. Jau 10 metų gaminame tokią įrangą, kad iš Kretingos, kur veikia „Tereko“ gamykla, galėtume ją valdyti bet kuriame pasaulio taške. Matome viską: kokiu našumu įrenginys dirba, kiek taros pagamina, kokie sutrikimai, galime keisti parametrus. Atnaujinti programą taip pat galime Kretingoje, dėl to nereikia važiuoti į Jungtines Amerikos Valstijas ar Pietų Afrikos Respubliką.

Prie „pramonės 4.0“ priskirčiau ir mūsų taikomą modelį, kai kliento gamykloje pastatome taros gamybos įrangą, kurios operatorius lieka „Terekas“. Kliento produktai gamybos vietoje išpilstomi į čia pat pagamintus butelius ir taip išvengiama taros transportavimo, pakavimo medžiagų sąnaudų, reikia mažiau žmogaus darbo. Tokį modelį taikome keliose įmonėse Lietuvoje, tokiu pačiu principu dirbame Švedijoje, Danijoje, šiuo metu deramės su potencialiais klientais iš Nyderlandų.

Žinoma, sprendimus reikia nuolat tobulinti. Dabar turime 11 konstruktorių, jų reikės daugiau. Norint parduoti daugiau technologijų, būtinas nuolatinis kūrybinis darbas, nes atsiranda nauji IT ir technologiniai sprendimai, visa tai reikia integruoti į gaminius.

Kaip, jūsų nuomone, ketvirtoji pramonės revoliucija pakeis dabartinę pramonę? Ar išties išnyks rankų darbas, nebeliks dalies dabartinių specialybių?

Šie procesai mažiau pakeis tas šalis, kurios kuria didesnę pridėtinę vertę, kur jau šiandien pramonėje masiškai diegiami automatizavimo sprendimai, robotai, IT sistemos. Tai šalys, kurios ne vien naudoja, bet ir kuria savo technologijas.

Beveik neabejoju, kad rankų darbas išnyks.

Iš esmės keičiasi net tik JAV, Europos, bet ir Azijos šalių pramonė. Europos pramonei dabar jau nebėra poreikio veržtis į tas šalis, kur pigi darbo jėga, nes naujos technologijos leidžia gaminti vietoje.

Kaip šios pasaulinės tendencijos paveiks Lietuvos pramonę?

Lietuva domina investuotojus tikrai ne dėl to, kad pas mus daug pigios darbo jėgos. Pagalvokime, kodėl į Kauną ateina tokios kompanijos kaip „Continental“ ar „Hella“, – todėl, kad čia veikia Kauno technologijos universitetas, kuris rengia gerus inžinierius. Jei pajėgsime išugdyti daugiau tokių specialistų, viskas bus gerai. Bet tam būtina tobulinti švietimo sistemą.

Ko privalo imtis „Terekas“, kad išliktų konkurencingas pasaulinėje rinkoje?

Robotizavimo ir skaitmeninimo, kad technologijas sujungtume ir jos viena su kita susikalbėtų. Tik taip galima išgauti didelį efektyvumą. Jei į tai neinvestuosime, sąnaudos įmonę nutemps į dugną.

Turime tokį ateities matymą: iš esmės robotizuojame gamybą ir keliame darbuotojų kompetencijos lygį, kad jie mokėtų programuoti įvairius robotus. Dabar „Tereke“ dirba per 130 žmonių, o mes keliame tikslą gamybos apimtį padidinti du kartus. Jei sugebėsime išugdyti naujų darbuotojų kompetencijų, gamybai augant nebereikės naujų darbuotojų – viską atliks šiuo metu „Tereke“ dirbantys žmonės.

Robotų kainos kasmet mažėja, jų atsiperkamumas šiandien jau gana greitas. Įsigyti robotą prieš penketą metų buvo galima už 300.000 Eur. Šiandien robotas prie CNC centro, kuris gali uždėti ir nuimti detalę, kainuoja apie 19.000 Eur. Be to, robotai neserga, neina atostogų, mielai dirba savaitgaliais ir naktimis.

Kokios investicijos numatytos į įmonės plėtrą?

Dalį šio plano įgyvendinsime su parama pagal ES investicijų priemonę „Regio Invest LT+“, projekto vertė – 4,2 mln. Eur. Planuojame statyti naują pastatą, ten perkelti dalį gamybos – visą metalo apdirbimą, įrangos surinkimą, konstruktorių skyrių, priežiūrą.

Tai leis išplėsti gamybos apimtį ir dirbti našiau. Dabar per metus galime pagaminti 20 mašinų, o tai riboja įmonės galimybes. Aktyviai pradedame veikti JAV, Kanados rinkose, kur daug potencialių klientų. Ir jei vienas kuris klientas norėtų ne vienos mašinos, o kokių penkių, šiuo metu tektų tokio užsakymo atsisakyti.

Jau užsisakėme 3D spausdintuvų, kurie spausdina detales iš nerūdijančiojo, įrankinio plieno, titano, aliuminio. Smulkias, iki 2 cm, detales jau šiandien ne patys gaminame, o perkame atspausdintas – jos daug lengvesnės, tačiau stipresnės. Taip pigiau nei patiems jas gamintis CNC staklėmis.

Pramoniniai spausdintuvai kol kas brangūs, jų kaina siekia apie 700.000 Eur, tačiau į juos būtina investuoti. Žmonių prie 3D spausdinimo beveik nereikia – užtenka tik pakeisti miltelius.

Kiek realu, kad Lietuvoje galėtų išaugti pasaulinio lygio inžinerinės kompanijos, tokios kaip vokiečių ‚Siemens“ ar šveicarų ABB, kurių produkcija ir prekės ženklas žinomas kiekvienoje šalyje? Ar „Terekas“ turi tokių ambicijų?

„Terekas“ pasaulio rinkose dirba su savo prekės ženklu „FlexBlow“, tačiau mums tapti kuo nors panašiu į „Siemens“ vargu ar realu. Tokios kompanijos dirba daugybę metų, turi didelį produktų spektrą. Tikriausiai Lietuvoje neatsiras ir ko nors panašaus į IKEA – tokiai sistemai įsukti reikia daug laiko.

Daug realiau, kad lietuviai galėtų sukurti kokią nors platformą, kuri būtų pasaulyje žinoma ir generuotų dideles pajamas. Juk pasaulyje veikia tokios platformos kaip „Uber“ – galinga pavėžėjimo kompanija be nuosavų automobilių, ar „Airbnb“ – būsto nuomos bendrovė be nuosavo nekilnojamojo turto. Reikia geros idėjos, o lietuviai idėjų turi.

Pasaulyje yra nemažai stambių plastiko taros gamintojų, konkurencija rimta, tačiau palyginti nedidelis „Terekas“ sėkmingai didina savo pardavimus. Kokie jūsų pranašumai?

Mes lankstūs ir užsiimame produktų kūrimu, konstravimu, kad įranga geriausiai atitiktų klientų poreikius. Vienas naujesnių pavyzdžių – vienai Kanados įmonei reikėjo, kad mašina pagamintų standartinį butelį gėrimams, stiklainį ir dar butelį burnos skalavimo skysčiui. Jie buvo nuvažiavę pas didelius gamintojus, šie pasakė, kad gali jiems pastatyti tris skirtingas mašinas, kurios tokius produktus gamins. Tačiau jiems stiklainių reikia mažai, pirkti atskiros mašinos neapsimoka.

Sutarėme taip: jei jie prisidės prie konstravimo, pabandysime sukurti jų poreikius atitinkančią mašiną. Vien konstravimas vyko pusę metų, tačiau mašiną pavyko padaryti – klientas jau nupirko dvi tokias mašinas, šiuo metu kalbame apie trečią.

Kitas mūsų fokusas – universalios mašinos, kurios gali greitai pakeisti taros dizainą. Jos nėra ypač našios, tačiau įdomios gamintojams, kurie produkciją gamina palyginti nedidelėmis partijomis parfumerijos, chemijos pramonei ir pan.

Manau, kad „Tereko“ pranašumas yra ir įrenginių dizainas. Manome, kad mūsų mašinos Europoje yra gražiausios, tą patį sako ir mūsų klientai. Mašinos dizainą sukūrė Vilniaus dailės akademijos profesorius Saulius Jarašius. Esame dizainą patentavę, kad neatsirastų mėgdžiotojų.

Ar ir ateityje bendrovė orientuosis tik į mažesnius produktų gamintojus?

Šiuo metu daugiau įrenginių parduodame mažesnėms bendrovėms, tačiau jau domimės ir didesniais. Kuriame ir šiemet tikimės paleisti mašiną, kurios greitis – 12.000 taros vienetų per valandą. Kol kas greičiausia mūsų mašina gamina 9.000 vienetų. Su ja būsime įdomūs ir didesniems klientams. Taigi laukia pasistumdymai ir su didžiaisiais taros mašinų gamintojais.

Kokią matote PET, plastikų pakuočių rinkos ateitį?

PET pakuočių paklausa turėtų augti. Iš dalies dėl to, kad žmonių skaičius pasaulyje didėja. Be to, PET pakuotės turėtų išstumti dalį stiklinių, nes jas gaminant ir perdirbant sunaudojama mažiau energijos, jos lengvesnė, todėl į PET pakuotes sufasuotus produktus patogiau ir pigiau transportuoti.

Jau šiandien dviem fabrikams Švedijoje gaminame PET tarą su nailonu viduje – jie ją naudoja dėl logistikos, kai reikia vežti produkciją į tolimas šalis. Jei vežtų alų stiklo pakuotėse, produktas sudarytų tik 60% svorio, o dabar – net 95%. Nailonas užtikrina atsparumą saulės spinduliams, neleidžia patekti deguoniui, alų tokioje pakuotėje galima laikyti 9 mėnesius, kaip ir stiklinėje. Tai stiklą keičiantys sprendimai.

Kokie „Terekui“ buvo praėjusieji metai?

2017 m. pajamos augo apie 30%, iki 14,5 mln. Eur. Iki šiol per metus parduodavome 6 ar 7 mašinas, pernai pagaminome 21 mašiną. Tai „Tereko“ rekordas.

Šių metų biudžete numatėme, kad pagaminsime 24 įrenginius. Užsakymų gali būti daugiau – esame rezervavę vietą keliose didelėse parodose, kur klientai galės pamatyti mūsų įrenginius.

„Novameta“ vadovas: skaitmenizuoti procesai didina mūsų įmonės vertę

Šalies pramonės įmonės, norėdamos neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų, priima ketvirtosios pramonės revoliucijos keliamus iššūkius ir skaitmenina procesus. Kaune įsikūrusi nerūdijančio plieno įrangos profesionalioms virtuvėms gamykla UAB „Novameta“ įmonės skaitmeninimo procesą pradėjo dar 2005 metais, kai buvo imtasi procesų kompiuterizavimo ir gimė planai detales bei gaminius žymėti QR kodais. Nuo 2017 m. vasaros įmonėje dirba žmogus, atsakingas už čia vykstančių procesų, technologijų ir įrangos skaitmeninimą.

„Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį pradėjome atsakingai žiūrėti į įmonės kompiuterizavimą, robotizaciją. Jeigu pirmieji mūsų žingsniai buvo informacijos srautų suvaldymas, tai šiuo metu esame kompiuterizavę visus procesus: pradedant nuo gamybos iki pardavimo bei konstravimo. Gamybos proceso metu, bet kuriuo momentu, turime galimybę nuskanuoti bet kurią mūsų naudojamą detalę ir matyti ekrane jos savybes, taip pat sužinoti, iš kokio ji brėžinio bei kokiam gaminiui naudojama. Per mėnesį naudojame apie 65 tūkst. detalių, pagaminame 3000 gaminių, t.y. 4-5 projektus per dieną. Gamybos proceso pabaigoje galime nuskanuoti gaminį ir žinoti tolesnę jo eigą: ar jis sėkmingai praėjęs kokybės tikrinimo etapus, galbūt atiduotas į sandėlį arba jau nuvežtas klientui. Sparčiai vykstant gamybai kompiuterizacija palengvina procesą, todėl buvo nuspręsta sukurti ir atskirą etatą specialistui“ – skaitmeninimo diegimo niuansus įmonėje pasakoja UAB „Novameta“ vadovas Mindaugas Jonuškis.

UAB „Novameta“ didžioji gaminamos produkcijos dalis skirta profesionalioms virtuvėms (viešbučių, restoranų, gamyklų, kt.), maisto prekių parduotuvėms ir prekybiniams tinklams. Tai Šiaurės Europoje didžiausias profesionalių virtuvių įrangos gamintojas, kurio 87 proc. produkcijos eksportuojama į 18 pasaulio šalių, gamybiniai plotai viršija 5000 m2, o įmonėje dirba 170 darbuotojų. Pagrindinis UAB „Novameta“ tikslas – greitai ir patikimai pateikti kokybiškus gaminius, atitinkančius higienos bei darbų saugos reikalavimus, todėl investicijos į inovacijas ir modernius verslo modelius leidžia tai įgyvendinti.

„Praktiškai jau pardavimo procese suplanuojami gamybos pajėgumai, automatiškai paskaičiuojama, kiek užsakymų bus vykdoma ir kokio gamybos termino reikalaus procesas. Turėdami skaitmeninius brėžinius galime juos koreguoti eigoje, jei fiksuojama klaida ar neatitikimas, vadinasi, realiu laiku turime naujausią informaciją. Viso to rezultatas – 99 proc. užsakymų įvykdoma laiku, o informaciją perduodant skaitmeniniu būdu sutaupoma daug brangaus laiko“, – priduria M. Jonuškis.

Pasak UAB „Novameta“ vadovo, skaitmeninimas leidžia įmonei sklandžiai planuoti gamybos procesą ir didinti pardavimus, taip pat darbo proceso kompiuterizavimas, modernios technologijos ir robotizacija skatina talentingus darbuotojus atsigręžti į inžinerinę pramonę.

„Įdiegus skaitmenines technologijas pajutome pokyčius keliose srityse. Visų pirma, griežtai struktūruoti procesai, kompiuterizuotos technologijos ir kiti skaitmeninimo procesai mums leidžia žengti koja kojon su ketvirtosios pramonės revoliucijos atnešamomis tendencijomis, taip pat sukuria mums ir konkurencinį pranašumą, nes esame pajėgūs suvaldyti didelius informacijos srautus. Antras labai svarbus dalykas, procesų skaitmeninimas, mūsų naudojami QR kodai, technologijos, darbo procesų struktūruota tvarka yra mūsų įmonės vizitinė kortelė, leidžianti lengviau parduoti gaminius ir pritraukti talentingus darbuotojus, ypač jaunus žmones, kuriems programavimas ir skaitmeninimas yra patrauklus ir jau savaime suprantamas dalykas“, – pasakoja M. Jonuškis.

„Tačiau procesas ir technologijos reikalauja dar nemažų investicijų, norint kuo daugiau informacijos matyti ekranuose einamuoju momentu ir būtų galimybė ją sekti. Šie patobulinimai yra numatyti artimiausiuose įmonės planuose“, – priduria M. Jonuškis.

Gamybos skaitmeninimas ir orientacija į aukščiausios kokybės produktus bei paslaugas leidžia įmonei UAB „Novameta“ atlikti pasaulinio garso bendrovių užsakymus. Tarp jų – tarptautinės korporacijos „Google“, „Microsoft“, prabangių automobilių gamintojas „Rolls Royce“, „Hilton“, „Radisson“ viešbučiai.

Ateities Europos konkurencingumo didinimas – ES devintosios bendrosios programos (FP9) prioritetas

Europos inžinerinės pramonės asociacija Orgalime 2018 m. vasario 21 d. išplatino oficialią nuomonę dėl Europos Sąjungos devintosios bendrosios programos (FP9) prioritetų formavimo ir keliamų jai lūkesčių. Iš viso šią oficialią jungtinę deklaraciją pasirašė tokios pozicijos besilaikantys 25 Europos pramonės įmonių ir tyrimų bei technologinių organizacijų atstovai. Išplatintai pozicijai taip pat pritaria ir iniciatyvą palaiko Lietuvos inžinerinės pramonės asociacija LINPRA ir Lietuvos pramonininkų konfederacija LPK.

Šią deklaraciją pasirašiusieji ragina Europos Komisiją, Europos Parlamentą ir Europos Sąjungos tarybą vystyti sekančios ES tyrimų ir inovacijų bendrosios programos (FP9) pobūdį ir biudžetą, atsižvelgiant į ambicingą atnaujintą ES Pramonės politikos strategiją. FP9 prioritetas turėtų būti Ateities Europos konkurencingumo didinimas.

Deklaracijoje remiamasi Europos pramonės politikos strategija ir pateikiami argumentai, kodėl FP9 programos paramą svarbu fokusuoti MTEPI sričiai, siekiant užtikrinti Europos konkurencingumą, lyderystę inovacijų srityje ir žmonių užimtumą:

„Atnaujintoje Europos pramonės politikos strategijoje pagrindinis dėmesys šiuo metu telkiamas mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų sričiai, kurios esminis vaidmuo – kurti naudą visuomenei, remiant bei skatinant pramonės lyderystę. Europos ateities konkurencingumas ir Europos socialinio modelio tvarumas didele dalimi priklauso būtent nuo MTEPI srities, kuri lemia net du trečdalius augančios Europos ekonomikos. MTEPI investicijos yra pagrindinis technologinį vystymąsi skatinantis veiksnys, kuriantis daugelio visuomenei reikšmingų inovacijų pagrindą. Tačiau MTEPI intensyvumas Europoje kažkodėl yra mažesnis nei kitose šalyse, pavyzdžiui JAV, Kinijoje, Japonijoje arba Pietų Korėjoje. ES siekiamas tikslas 3 % BVP skirti MTEPI sričiai pareikalaus nemažų investicijų ir pastangų.

Kaip jau buvo įvardinta ankstesnėje išleistoje Orgalime jungtinėje deklaracijoje, siekiant išpildyti EK prezidento Jean-Claude Junckerio norą „sustiprinti ir padaryti mūsų pramonę konkurencingesnę“, „padėti pramonei išlikti arba tapti pasaulio inovacijų lydere“, FP9 programos prioritetas nuo pat pradžių turi būti parama pramonės konkurencingumui. Tam reikalinga ambicinga strategija, paremta naujausių tyrimų sėkmės pavyzdžiais, įvardinant galimas rizikas ir galimybes, vertinant platų tarptautinį pramonės kontekstą ir susitelkiant į Europos sukuriamą pridėtinę vertę.

Norint didinti produktyvumą ir tokiu būdu stiprinti konkurencingumą, ES turi numatyti, kaip JAV ir Azijoje vystysis pagrindinės technologijų sritys, nuo kurių priklausys mūsų visuomenės ateities produktai ir paslaugos. Todėl FP9 programa turėtų atspindėti tam tikrus prioritetus ir siekti:

  • Didinti ES finansuojamų mokslinių tyrimų ir inovacijų poveikį visuomenei, atskleidžiant Horizon 2020 svarbą. Tai reiškia nuolatines pastangas mažinti riziką ir skatinti privataus sektoriaus investicijas į MTEPI – tai pagrindiniai ES atnaujintos pramonės politikos strategijos elementai.
  • Stiprinti Europos pramonės pajėgumus toliau tobulinti ir vystyti naująsias technologijas, brandinančias naujus produktus ir paslaugas, pasitelkiant Horizon 2020 ir nacionalines MTEPI programas. Taikyti jas sprendžiant globalius iššūkius. FP9 programa turėtų kuo labiau skatinti visų skirtingo dydžio pramonės šakų dalyvavimą, siekiant vystyti konkurencingą MTEPI ekosistemą, galinčią geriau įsisavinti neseniai sukurtas naujoves ir technologijas visos visuomenės labui.
  • Stiprinti Europos gebėjimą pirmauti „inovacijų lenktynėse“ su trečiosiomis šalimis, siekiant užtikrinti Europos ekonominį augimą ir žmonių užimtumą. Būsimoji FP9 programa turėtų suteikti galimybę Europai pirmauti MTEPI srityje. Tai reiktų daryti remiant inovatyvių technologijų ir įgūdžių vystymąsi, kad būtų sprendžiami socialiniai iššūkiai, kuriamos naujos rinkos ir pramonės šakos.
  • Remti Europos tarpvalstybinį pramonės bendradarbiavimą MTEPI srityje, kuris šiuo metu ypač reikalingas, kad vykstantys technologiniai pokyčiai būtų sėkmingi Europos ekonomikai ir visuomenei. Atsižvelgiant į tai, Europos viešojo ir privataus sektorių partnerystės (cPPPs ir JTIs) ir toliau atliks esminį vaidmenį, suteikiant svertą privataus sektoriaus investicijoms, o tam reikalingos ES, nacionalinio ir regioninio lygmens pastangos. Taip pat jos bus svarbi pagalba MVĮ bei startuoliams įsitraukti į ES ir tarptautines tiekimo grandines, dirbant su tokiais partneriais kaip mokslinių tyrimų ir technologijų organizacijos“.

25 bendrą oficialią deklaraciją pasirašę organizacijų atstovai teigia:

„[Mes] esame pasirengę stiprinti bendradarbiavimą su Europos Komisija, Europos Parlamentu ir Europos Sąjungos Taryba, kad apibrėžtume ir įgyvendintume ambicingą FP9 programą. Vadovaujantis Europos Sąjungos veikimo sutartimi, FP9 programos siekis turėtų būti stiprinti ne tik Europos mokslinę bazę, bet ir jos technologinį pagrindą, taip pat skatinti konkurencingos Europos MTEPI ekosistemos kūrimą. Tai bus itin svarbu, kad Europa taptų pasaulio pramonės lydere ir užtikrintų mūsų augimą ir žmonių užimtumą.“

Originalų dokumentą galite perskaityti ČIA.

Startuoja studentų verslumo skatinimui skirtas projektas ATVERK 2

Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai kviečiami dalyvauti projekte „ATVERK 2“. Kovo pradžioje akademinei bendruomenei projektas bus pristatomas gyvai tarp projekto partnerių esančiose kolegijose ir universitetuose. Projekto pristatymo turas startuos kovo 1 d. Marijampolės ir Alytaus kolegijose.

Projekto pristatymai vyks: 

  • 2018 m. kovo 1 d. Marijampolės kolegija;
  • 2018 m. kovo 1 d. Alytaus kolegija;
  • 2018 m. kovo 6 d. Panevėžio kolegija, Klaipėdos g. 3, 426 aud., Panevėžys;
  • 2018 m. kovo 12 d. Klaipėdos universitetas, Herkaus Manto g. 84, Aktų salė, Klaipėda;
  • 2018 m. kovo 12 d. Klaipėdos valstybinė kolegija, Jaunystės g. 1, Aktų salė, Klaipėda;
  • 2018 m. kovo 13 d. Šiaulių valstybinė kolegija, Aušros al. 40, Aktų salė, Šiauliai;
  • 2018 m. kovo 14 d. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija, Olandų g. 16, Aktų salė, Vilnius;
  • 2018 m. kovo 15 d. Kauno technologijos universitetas, Studentų g. 56, 174 aud., Kaunas;
  • 2018 m. kovo 15 d. Kauno technikos kolegija, Tvirtovės al. 35, 129 aud. Kaunas;

Konkurso nuostatai.

Projekte dalyvaus devynios Lietuvos aukštosios mokyklos: iš jų du universitetai (Kauno technologijos universitetas, Klaipėdos universitetas) ir septynios valstybinės kolegijos (Alytaus kolegija, Kauno technikos kolegija, Marijampolės kolegija, Šiaulių valstybinė kolegija, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija,  Klaipėdos valstybinė kolegija,  Panevėžio kolegija).

2011–2013 m. Lietuvos inžinerinės pramonės asociacija LINPRA su partneriais iš Lietuvos ir Suomijos vykdė projektą „ATVERK – Ateities verslo komanda“, kurio metu savo pagrindines studijas pradedantys studentai buvo trumpai apmokomi verslumo pagrindų. Į projektą įsitraukę studentai buvo kviečiami generuoti ir vystyti savo gamybinio verslo idėjas. Dirbdami komandose, imituojančiose įmonių veiklą, geriausias idėjas studentai įgyvendino įmonėse įkurtuose Verslumo ir techninės kūrybos centruose. Įmonių mentorių padedami, jie praktiškai sukūrė produktų prototipus ir jų verslo planus.

Asociacijos LINPRA įgyvendintas projektas buvo pripažintas Lietuvoje geriausiu studentų verslumo ugdymo projektų kategorijoje. Siekdama, kad šiuo projektu studentų verslumo kompetencijų neformalaus ugdymo veiklos nesibaigtų, asociacija LINPRA inicijuoja projekto tęsinį – projektą „Atverk 2“. Šis projektas sudarys prielaidas, kad sukurta praktinė verslumo ir kūrybiškumo kompetencijų ugdymo sistema ir toliau gyvuotų, o studentai, baigdami universitetą, kartu su technologinėmis arba kitomis profesinėmis žiniomis įgautų ir tvirtus verslumo ir kūrybiškumo pagrindus.

„Atverk 2“ projekto išskirtinumas – aukštųjų mokyklų studentų ir dėstytojų verslumo ir kūrybiškumo kompetencijų skatinimas per pramonės revoliucijos „Pramonė 4.0“ prizmę. Europos pramonės dabartis – skaitmeninė pramonė, robotizuotos ir automatizuotos gamyklos, kuriose darbus atlieka mašinos ir robotai, o žmonės juos tik prižiūri. Lietuvoje šie pokyčiai dar tik prasideda, tad svarbu jiems tinkamai pasiruošti. Kitaip kai kurios žmonių grupės gali būti nustumtos į pakraštį, dar labiau padidinta nelygybė, sukeltos naujos saugumo grėsmės ir susilpninti ryšiai tarp žmonių. Socialinės inovacijos turi spręsti socialinius iššūkius, kuriuos kelia „Pramonė 4.0“. Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas visuomenės gerovei, o ne tik naudai vienam novatoriui, todėl šie sprendimai turi vykti per bendrą technologinių ir socialinių inovacijų evoliuciją.

Bendroji Europos rinka, skaitmeniniai inovacijų centrai ir nauji įgūdžiai – ateities pramonės prioritetai

© Nuotraukos šaltinis ir daugiau informacijos: Europos Komisijos puslapyje

Vasario 22-23 dienomis Briuselyje vyko ES Pramonės diena 2018 – jau antrus metus vykstantis renginys, kurį organizuoja Europos Komisija. Daugiau nei 700 registracijų sulaukusiame renginyje Europos šalių pramonės įmonėms, asocijuotoms struktūroms ir kitoms suinteresuotoms šalims Europos Komisija pristatė savo strateginį požiūrį į pramonės politiką ir priemones, kuriomis bus siekiama toliau plėtoti pramonės konkurencingumą Europoje.

Per dvi renginio dienas įvyko apie 25 forumai, kuriuose suinteresuotosios šalys iš įvairių pramonės sektorių, finansų, mokslinių tyrimų ir inovacijų, valdžios institucijų ir asocijuotų struktūrų, prisidedančios prie Europos pramonės konkurencingumo skatinimo, pristatinėjo savo veiklas ir kėlė esminius klausimus – kur link turi judėti Europos pramonė, ir kaip politikos formuotojai sieks palengvinti augimą.

Europos Komisijos prezidentas Jean-Claude Juncker pramonę įvardino vienu iš TOP prioritetų Europos Komisijai. Jam antrino ir Europos parlamento prezidentas Antonio Tajani, kuris savo kalboje buvo kategoriškas – „Nevystydami pramonės, Europos ekonomiką privesime prie žlugimo“.

Vienintelis sprendimas – stiprinti pramonę, stiprinti MVĮ ir įgyvendinti aiškią bei veiksmingą pramonės politiką. Jaunimas ir darbas šiandien turi būti prioritetinės sritys, kurioms politikos formuotojai ir pramonės atstovai teiktų daugiausiai dėmesio. Europos Komisarė Elžbieta Bienkowska, atsakinga už vidaus rinką, taip pat teigė, kad kalbant apie Europos ekonomiką ir jos augimo perspektyvas, žmogiškieji ištekliai ir įgūdžiai yra kertinis aspektas, aplink kurį šiandien turime formuoti savo veiksmus „Europa turi būti perkvalifikuota ir įgyti naujus įgūdžius, tam, kad pasiruoštų ateičiai. Kai rutininiai darbai bus skaitmenizuoti, atsiras daugiau naujų, įdomesnių darbo vietų, tačiau joms turime pradėti ruoštis jau šiandien“. Už tyrimus, mokslą ir inovacijas atsakingas Carlos Moedas teigė, kad Europos komisija didins investicijas į mokslą, MVĮ, startuolius ir pramonę – į pastarąją planuojama tiesiogiai investuoti net 20 milijardų eurų.

Renginio dalyviai vieningi – Europos reindustrializacija bus įmanoma tik tada, kai visi bendradarbiausime, kai turėsime bendrą Europos rinką, kai įmonės turės galimybę palengvinti skaitmeninimo procesus bendradarbiaudamos su skaitmeniniais inovacijų centrais, o švietimo sistemos gebės ugdyti gebėjimus, būtinus ateities pramonei.

Daugiau informacijos apie renginį galite rasti Europos Komisijos puslapyje ir žemiau pateikiamose brošiūrose: 

Robotai nenuslopins smulkiojo verslo

© Lietuvos žinios 

Robotų poreikis kasmet vis auga, prognozuojama, kad iki 2019 metų gamybos pramonė įsigis 1,4 mln. industrinių robotų. Verslui nuolat primenama, kad ketvirtoji revoliucija, kurią sukels robotai, artėja, ir šis, norėdamas išlikti konkurencingas, turės spėti paskui robotizacijos tendencijas. Tačiau ar smulkusis ir vidutinis verslas tam pajėgus?

Europos Sąjunga yra viena iš lyderių robotizuojant pramonę – 65 proc. šalių, kurios viršija pasaulio vidurkį pagal robotų tankį, yra ES. Tokie rodikliai eksportuojančioms, pasaulinėse rinkose dalyvaujančioms Lietuvos įmonėms yra iššūkis – tai reiškia, kad jos turi koja kojon žengti su robotizacijos reiškiniu, kitaip taps nekonkurencingos. Vis dėlto mažiau finansinių išteklių investuoti į technologijas turinčioms mažesnėms įmonėms „pasaulio pabaiga“ neprognozuojama. Ekspertų teigimu, jos tik turės specializuotis ir bendradarbiauti su pajėgesnėmis stambiosiomis įmonėmis.

Verslo sinergija

Giedrius Romeika, Kauno regiono smulkių ir vidutinių verslininkų asociacijos atstovas, pripažino, kad industrializacijai ir robotizacijai įgyvendinti įmonėms reikės tam tikrų kompetencijų ir investicijų, kurios smulkiajam verslui neįkandamos. Vis dėlto jis sakė tikrai nemanąs, kad robotizacijos procesai smulkesnėms įmonėms bus didžiulis iššūkis dalyvaujant konkurencinėje kovoje.

„Žvelgiant akademiniu aspektu, ketvirtoji industrinė revoliucija nekelia pavojaus smulkiajam verslui – ji kaip tik išryškina stambaus ir smulkiojo verslo privalumus bei skirtumus. Būtent šios revoliucijos kontekste jie papildo vienas kitą, o ne konkuruoja tarpusavyje. Robotizacija ir industrializacija yra tai, kas skatina optimizuoti masinių produktų gamybą. Tuo tarpu paslaugų sektoriuje, išskirtinių produktų gamyboje šitai nėra taip aktualu. Greičiausiai robotai šiose srityse artimiausiu metu nebus pritaikomi, – svarstė pašnekovas. – Poreikis individualiems, išskirtiniams produktams nedings. Tai matyti ir tradiciniame versle: mažos krautuvėlės, prekiaujančios išskirtiniu alumi, mėsos produktais ir pan., randa savo nišą – neužsidaro nei turgeliai, nei tos mažos krautuvėlės. Priešingai – jos stiprėja, nepaisydamos didžiųjų prekybos tinklų noro prekiauti sveiku maistu, kurti ekologiškus prekės ženklus. Jie neįveikia smulkiųjų gamintojų, nes tiesiog natūralu, kad kiekvienas turi savo vietą po saule.“

Robotizacija, kaip toliau dėstė G. Romeika, išgrynins organizacijų ar įmonių specializaciją, veiklos pobūdį, leis tiksliau pasirinkti rinkos segmentą. Taip smulkusis ir stambusis verslas esą papildys vienas kitą. „Galima grįžti ir į senuosius – japoniškos vadybos – pavyzdžius: dar 1980 metais ten susiformavo tam tikra tradicija, kai stambiose korporacijose atidirbę ir į pensiją išėję specialistai kuria savo smulkias įmones, kurios bendradarbiauja arba aptarnauja stambųjį verslą. Manau, panašiai galėtų nutikti ir Lietuvoje. Tie laikai, kai viena kompanija nori sužlugdyti visas kitas, užkariauti pasaulį ir būti viena vienintelė, negrįžtamai praėjo. Bendradarbiavimas, bendrų naudų paieška, specializacija – tai ateityje lems sėkmę kuriantiems verslą“, – įsitikinęs pašnekovas.

Pranašumas, o ne būtinybė

Aukštųjų technologijų bendrovės ELINTA generalinio direktoriaus Vytauto Jokužio įsitikinimu, didelės įmonės, užsiimančios masine gamyba, neišvengiamai turės robotizuoti dalį darbų – ypač pasikartojančius. Tokį poreikį diktuoja ir pasaulinės rinkos, o nuo jų esą nevalia atsilikti.

„Kito kelio nėra. Jeigu to nedarysime, produktų gamybą paprasčiausiai bus pigiau plėtoti Vokietijoje, o ne Lietuvoje“, – sakė jis.

Pašnekovo teigimu, 2017 metais Lietuvoje 10 tūkst. gyventojų teko 2 pramoniniai robotai, o, pavyzdžiui, Suomijoje jau suskaičiuojama apie 60.

Vis dėlto V. Jokužis taip pat laikėsi pozicijos, kad mažoms įmonėms, kurių apyvarta ir gamybos apimtys mažos ir kurios veikia nišinėse rinkose, robotizacija nėra itin aktuali – nebent šios įmonės planuotų augti.

Tiesa, mažose įmonėse, anot jo, galėtų būti taikomi vadinamieji asistuojantys robotai – robotai, kurie dirba kartu su žmogumi ir padeda jam atlikti tam tikrus darbus. Tuo labiau kad robotai ne tik mažina sąnaudas, bet ir gerina produktų kokybę. „Robotas veiksmą visada atlieka tiksliai, naudodamas vienodą jėgą ir pan., o jei turi kompiuterinę regos sistemą, taip pat gali patikrinti, ar produktas kokybiškas. Pavyzdžiui, jei įmonė gamina surenkamus baldus ir pasamdo žmogų tikrinti, ar visos kiaurymės išgręžtos, jis vis tiek gali pavargti ir praleisti padarytą klaidą. O robotas ras visus defektus ir nepraleis brokuotų gaminių į pardavimą“, – pabrėžė jis.

Bendrovės vadovas prognozavo, kad pingančios technologijos anksčiau ar vėliau bus įkandamos ir smulkioms bei vidutinėms įmonėms, esą jau dabar robotai tampa ne tik tobulesni, bet ir pigesni.

Planuoja investuoti

Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos (LINPRA) l. e. p. direktoriaus Darius Lasionio teigimu, nėra statistikos, kiek konkrečiai įmonės Lietuvoje yra investavusios į robotizaciją ir automatizaciją, tačiau įmonių apklausos esą rodo, kad tiek praėjusiais metais, tiek šiais metais jos į skaitmenizaciją, automatizaciją, modernių linijų įsigijimą arba esamų technologijų atnaujinimą investavo ir artimiausiu metu ketina tai daryti.

„Tiek mažos, tiek vidutinės, tiek didelės įmonės susiduria su vienodais iššūkiais konkuruodamos globalioje rinkoje. Norėdamos būti konkurencingos jos turi būti produktyvios ir konkuruoti tiek kaina, tiek kokybe. Todėl nėra taip, kad mažoms įmonėms būtų sunkiau, o didelėms – lengviau“, – kalbėjo pašnekovas.

Jis sutiko, kad iš esmės didelės įmonės technologiniam pasirengimui turi daugiau finansinių išteklių ir žmogiškųjų išteklių. Tačiau ES struktūrinių fondų priemonės dažnai orientuotos į mažas ir vidutines įmones – jos turi mažesnę dalį investicijų padengti savo lėšomis.

„Jeigu tam tikrose priemonėse didelės įmonės gali pretenduoti į 50 proc. finansavimą, tai vidutinės įmonės gali tikėtis 60–70 proc. paramos. Yra tokių priemonių, į kurias didelės įmonės net negali pretenduoti. Tokia priemonė, pavyzdžiui, yra „Regio Invest LT+“, skatinanti investuoti į naujų gamybos technologijų linijų įsigijimą ir įsidiegimą ir skirta būtent mažoms ir vidutinėms įmonėms“, – pasakojo asociacijos vadovas.

Anksčiau „Lietuvos žinios“ rašė, kad nors 2014–2020 metų ES finansiniu laikotarpiu parama modernizacijai orientuota į smulkųjį ir vidutinį verslą, būtent šioms, labiausiai finansinių išteklių stokojančioms įmonėms prie ES lėšų prieiti sunkiausia. Mat įrangą įmonės turi įsigyti skolintomis lėšomis – tik vėliau ES parama kompensuoja patirtas išlaidas, o bankai šiomis įmonėmis nepasitiki ir jų nefinansuoja. Tai pažymėjo konsultacijų įmonės „Projektų konsultacijos ir tyrimai“ vykdomoji direktorė Goda Auškalnytė-Lungienė. Taigi, esą jau įprasta, kad parama naudojasi įmonės, kurios bet kuriuo atveju investuotų – jos ir gautų finansavimą iš bankų, ir investuotų savo lėšomis.

D. Lasionis sutiko, jog iš įmonių teko girdėti tokių atsiliepimų, tačiau bendraudamas su inžinerinėmis pramonės įmonėmis esą taip pat girdi, kad ir nedidelės įmonės, kurių apyvarta siekia milijoną eurų ir mažiau, neturi problemų gauti paskolą banke. „Jeigu įmonė turi turto, jei jos veikla yra pelninga, tai gauti paskolą įsigyjant tam tikrus įrenginius arba diegiant procesus nėra problema. Iškyla klausimas, kiek įmonė yra pajėgi, ar jos finansiniai rodikliai yra teigiami“, – sakė jis.

Asociacijos vadovo manymu, investuoti į technologijas įmonės privalės dėl šiuo metu lietuviškoms įmonėms būtino našumo didinimo. „Dabar didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria visos lietuviškos kompanijos, yra užtikrinti konkurencingumą sparčiai augant atlyginimams. Jie auga gerokai greičiau nei mūsų šalies bendrasis vidaus produktas, vadinasi, įmonės turi ieškoti resursų, kaip kelti atlyginimus, tačiau pasiūlyti konkurencingas prekių ir paslaugų kainas. Atsakymas vienas: reikia didinti efektyvumą, darbo našumą, o padėti tai daryti gali būtent technologiniai ir tam tikri vadybos sprendimai“, – svarstė D. Lasionis.

Žada padėti smulkiesiems

Ūkio ministerijos vertinimu, Lietuvos pramonės sektorius sukuria daugiau nei penktadalį viso Lietuvos BVP ir yra laikytinas vienu iš pagrindinių valstybės ekonomikos variklių. Didžiąją dalį šio sektoriaus įmonių sudaro mažos ir vidutinės įmonės, kurių skaitmenizavimas sudarytų papildomas galimybes pramonės plėtrai, o tai duotų papildomą postūmį investicijų ir visos ekonomikos augimui. Todėl Ūkio ministerija esą imasi priemonių didinti šių įmonių skaitmenizaciją ir jų konkurencingumą.

Pavyzdžiui, Lietuvoje įsteigta Nacionalinė pramonės skaitmeninimo platforma „Pramonė 4.0“, kurios veikla yra nukreipta „didinti pramonės sektoriaus sukuriamą pridėtinę vertę, skatinti skaitmeninių procesų diegimą pramonėje, užtikrinti Lietuvos pramonės konkurencingumą tarptautiniu mastu ir prisidėti prie spartesnio Lietuvos ekonomikos augimo“.

Ūkio ministerija taip pat teigė siekianti skatinti skaitmeninių inovacijų centrų plėtrą Lietuvoje. Tokie centrai būtų svarbūs siekiant suburti suinteresuotąsias šalis vienoje vietoje ir prisidėti prie mažų bei vidutinių įmonių pasirengimo skaitmeninių permainų keliamiems iššūkiams. Skaitmeninių inovacijų centruose įmonės galės gauti naujausią informaciją, ekspertų pagalbą ir galimybę naudotis technologijomis skaitmeninių inovacijų bandymams ir eksperimentams su įmonės produktais atlikti.

Ūkio ministerija smulkiojo ir vidutinio verslo konkurencingumui ir įmonių investicijoms į pažangias technologijas skatinti taip pat planuoja įgyvendinti priemonę „Pramonės skaitmeninimas LT“. Pagal šią 2014–2020 metų periodo ES investicijų priemonę finansavimas bus teikiamas labai mažoms, mažoms ir vidutinėms pramonėms įmonėms technologiniam auditui atlikti bei gamybos įrangai su integruotomis skaitmeninimo technologijomis diegti. Priemonei numatyta 38,86 mln. eurų lėšų. Pirmąjį kvietimą teikti paraiškas Ūkio ministerija planuoja skelbti 2018 metų pirmą ketvirtį.

„INDUSTRY 4.0“ mokymai: skelbiamas trečiasis kursas, kartojamas pirmasis

Kovo 28-29 dienomis startuos trečias, Vokietijos eksperto Phillip V. Ramen vedamas ir „Intechcentro“ organizuojamas „Industry 4.0“ mokymų kursas įmonėms, siekiančioms susipažinti su skaitmeninimo procesais ir sėkmingai įgyvendinti skaitmenines transformacijas įvairiuose verslo segmentuose.

Trečiame kurse bus nagrinėjamos šios „Industry 4.0“ temos: Žmogaus ir mašinos bendradarbiavimas; Pagalbinės sistemos, papildyta realybė ir virtuali realybė; Debesija ir orientacija į paslaugas; Programinės įrangos sistemų aplinka; Permainų vadyba pramonei 4.0; IT saugumas; Tolydžioji ir skaitmeninė inžinerija; Adityvioji gamyba ir 3D spauda; Skaitmeninių procesų diegimo vadyba.

Kviečiame ne tik dalyvauti mokymų kursuose, bet ir atlikti „Industry 4.0“ auditus, kad įsivertintumėte įmonės skaitmeninės transformacijos galimybes ir esamą padėtį įvairiais pjūviais.

 Kaina: už vieną kursą 950 Eur + PVM (LINPRA ir AHK nariams 850 Eur + PVM)
 Registruotis el.paštu: mokymai@intechcentras.lt
 Daugiau informacijos: tel. 8 523 888 947, Course 3 

Įmonių pageidavimu pakartotinai skelbiamas  „INDUSTRY 4.0“ pirmasis mokymų kursas
Kovo 26-27 dienomis įmonių pageidavimu pakartotinai bus organizuojamas ir pirmasis, Vokietijos eksperto Phillip V. Ramin vedamas „Industry 4.0“ mokymų kursas, kuriame nagrinėjamos šios temos: Pramonės sampratos vystymas; Skaitmeninimo pagrindai; Didieji duomenys; Daiktų ir paslaugų internetas; Pramonės 4.0 matrica; Horizontalioji ir vertikalioji integracija; Tyrimai ir vystymas 4.0; Gamyba 4.0; Logistika 4.0; Verslo modelio inovacija 4.0.

 Kaina: už vieną kursą 950 Eur + PVM (LINPRA ir AHK nariams 850 Eur + PVM)
 Registruotis el.paštu: mokymai@intechcentras.lt
 Daugiau informacijos: tel. 8 523 888 947, Course 1 

Kodėl per žemas universiteto slenkstis vėliau visiems kelia galvos skausmą?

Gintautas Kvietkauskas
LINPRA prezidentas 

Stipri švietimo sistema – ilgalaikio Lietuvos konkurencingumo pamatas. Kaip jis klojamas ir formuojamas šiandien, kai dalis jaunuolių universitetus renkasi atsižvelgdami ne į savo gebėjimus, polinkius ir svajones, o tik pagal minimalią konkursinio balo kartelę?

Kuo žemiau nuleista kartelė norintiesiems įstoti į valstybės finansuojamas aukštųjų mokyklų vietas, tuo menkesnį tikslą sau kelia dalis moksleivių. Rezultatas: universitetų auditorijas užpildo ne tik ambicingi, motyvuoti ir gabūs studentai, bet ir būriai gana prastais pažymiais mokyklas baigusių jaunuolių. Vėliau jie tampa aktyviais darbo rinkos dalyviais, nuo kurių pastangų priklauso visos Lietuvos ekonomika.

Žinoma, stojančiųjų skaičius universitetams ir kolegijoms yra labai svarbus. Nuo įstojusių studentų skaičiaus neretai priklauso studijų programų ir dalies personalo ateitis. Tačiau lazda turi du galus. Kai studijų atspirties taškas yra silpnieji, o ne stiprieji studentai, nyksta universitetų dėstytojų ir mokslininkų motyvacija tobulėti, jau nekalbant apie griaunamus pažangių studentų lūkesčius.

Perkelkime šią situaciją į verslą. Įsivaizduokime, kad į įmonę kasdien susirenka būrys darbuotojų, savo pareigas ir funkcijas vertinančių labai skirtingai. Dalis jų neturi nei reikiamų įgūdžių, nei ambicijų, todėl ir užduotis atlieka atmestinai arba visai neatlieka. Prastai atliekamas darbas smukdo visos įmonės rezultatus, neleidžia pasiekti tikslų ir patiems geriausiems darbuotojams, nes dauguma procesų šiuolaikiniame versle priklauso nuo komandinio darbo.

Todėl pažangi verslo organizacija visada stengiasi atskirti motyvuotus darbuotojus nuo nemotyvuotų. Panašią poziciją galima įžvelgti Švietimo ir mokslo ministerijos ketinime pakelti minimalią konkursinio balo kartelę iki 4 balų. Ketinimas yra sveikintinas, nors, detaliau pasigilinus, net ir 4 yra gana kompromisinis variantas. Mat, pavyzdžiui, inžinerinės pramonės atstovai puikiai žino, kad dinamiškoje verslo aplinkoje geriausiai sekasi aukštų tikslų siekiančioms ir itin kokybiškus produktus kuriančioms įmonėms. Per žemai nuleista kartelė verslui reiškia pralaimėtą konkurencinę kovą.

Inžinerinę pramonę vienijančios asociacijos „Linpra“ nariai atkreipia dėmesį, kad jaunimo potencialas Lietuvoje turi būti atskleistas ir realizuojamas efektyviau. Būtent todėl „Linpra“ atstovai palaiko Švietimo ir mokslo ministerijos ketinimą padidinti minimalų priėmimo į universitetus konkursinį balą. Juk aukščiau pakelta kartelė skatintų jaunosios kartos ambicijas, didintų aukštųjų mokyklų konkurencingumą ir turėtų stiprų teigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai ilgalaikėje perspektyvoje. Didelę dalį Lietuvos BVP ir tūkstančius darbo vietų sukuriančios įmonės labai laukia ryžtingo ministerijos žingsnio, nes nuo to priklauso gebėjimas kurti aukštą pridėtinę vertę ateityje.

Iki šiol net ir į valstybės finansuojamas aukštųjų mokyklų vietas įstoti galėjo abiturientai su vos 2,8 balo – tikrai ne patys gabiausi. Dabartinė, žemai nuleista kartelė tik sustiprina veltėdišką požiūrį: „Vis tiek kur nors įstosiu; kas nors tikrai priims“. Vieta aukštojoje mokykloje yra suprantama kaip pastangų nereikalaujantis rezultatas. Ar šis suvokimas pasikeičia studijų suole? Vargu bau. Kad ir kaip liūdnai atrodytų, žvelgiant toliau net universiteto diplomas tampa tarsi apdovanojimu vien už „studento egzistenciją“.

O tada ateina darbdavių eilė. „Linpra“ nariai galėtų išvardinti aibę situacijų, kai universitetus baigę studentai nepatenkina įmonių vadovų ir kolegų lūkesčių, nes tiesiog neturi reikiamo žinių bagažo ir kompetencijų, nėra pajėgūs disponuoti naujausiomis mokslinėmis žiniomis, kurti pridėtinę vertę. Paaiškėja, kad vien gudrumo ir apsukrumo nepakanka. Inžinerinės pramonės įmonių patirtis rodo, kad verslo lūkesčiai priimant aukštojo mokslo diplomą turinčius studentus yra didesni. Ištekliai, kuriuos tenka skirti naujų darbuotojų mokymams – riboti. Tad tarp mokslo ir verslo pasaulio susikaupia įtampa, stabdanti tiek inžinerinės pramonės, tiek kitų verslo sektorių pažangą. Nors aukštąsias mokyklas kasmet baigia tūkstančiai jaunuolių, inžinerinės pramonės įmonės susiduria su kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu.

Žema studijų kokybė, kurią netiesiogiai nulemia į studijas priimami tam nepasiruošę jaunuoliai, kelia problemas ir jiems patiems. Iš universiteto išleistas absolventas, gavęs aukštojo mokslo diplomą, bet neįgijęs adekvačių aukštos kvalifikacijos darbui reikalingų žinių, sunkiai gali įsidarbinti pagal specialybę. Jam lieka du scenarijai: arba dirbti darbininko pozicijoje, kuriai pakanka žemos kvalifikacijos, arba emigruoti.

Galima daryti prielaidą, kad žemas minimalus konkursinis priėmimo į universitetus balas dalį mokyklas baigusių jaunuolių paskatina likti Lietuvoje ir sustabdo nuo emigracijos. Tačiau džiaugtis tuo būtų trumparegiška. Vėliau už valstybės lėšas išsilavinimą įgijęs žmogus skaudžiai nusivilia, kai pamato, kad konkuruoti darbo rinkoje ir užkopti į svajonių poziciją pas geidžiamą darbdavį reikės kur kas daugiau pastangų, įgūdžių ir žinių, negu galėjo įsivaizduoti. Ir šis nusivylimas dažnai veda ta pačia emigracijos kryptimi.

Švietimo ir mokslo ministerijos ketinimas pakelti minimalią konkursinio balo kartelę jaunus žmones paskatintų kur kas aktyviau ieškoti savo kelio, įdėti daugiau pastangų siekiant aukštesnio tikslo, burtų ambicingus ir motyvuotus studentus, kurių prioritetų sąraše studijos, mokslas ir karjera užima aukščiausias pozicijas. Natūralu, kad tai sustiprintų ir tarptautinį Lietuvos universitetų konkurencingumą. Be abejo, keliant kartelę, reiktų pakoreguoti ir dabartinę krepšelių sistemą, kad aukštosios mokyklos finansavimas ne taip stipriai priklausytų nuo studentų skaičiaus.

Į universitetus turėtų būti priimti tik patys gabiausi abiturientai, taip būtų pakelti studijų kokybės standartai. Juk priėmus mažiau studentų, mažėtų ir universitetų infrastruktūros apimtys, o tai leistų daugiau investicijų nukreipti į dėstytojų kvalifikacijos kėlimą, mokslinę veiklą. Savo ruožtu žemesnius vidurinio išsilavinimo pasiekimus turintys jaunuoliai rinktųsi profesines mokyklas ar kolegijas ir su adekvačiais lūkesčiais galėtų sėkmingai įsilieti į šalies darbo rinką.

Pažangią ekonomiką ir tūkstančius darbo vietų kuriančioms Lietuvos įmonėms rūpi būsimoji darbuotojų karta. Todėl „Linpra“ nariai tvirtai palaiko Švietimo ir mokslo ministerijos siūlymą pakelti stojamąjį balą iki 4, kad jaunimas rinktųsi mokslo įstaigą pagal savo gebėjimus, o aukšta studijų kokybė tiek universitetuose, tiek profesinėse mokyklose ar kolegijose darbo rinkai paruoštų pritaikomas žinias ir konkurencingus gebėjimus turinčius žmones.

Perdirbimo iššūkis plastiko pramonei: be klasterių nė iš vietos

Norėdama įgyvendinti europinius reikalavimus ir daugiau produktų gaminti iš perdirbtos žaliavos, Lietuvos plastiko pramonė turės kooperuotis ir diegti modernias perdirbimo technologijas, užtikrinančias pakankamus kokybiškos antrinės žaliavos srautus.

Baigiantis 2017 m. Europos Komisija (EK) paskelbė ES plastiko strategiją – joje Bendrijos šalims keliamas tikslas iki 2030 m. perdirbti daugiau nei 50 % susidariusių plastiko atliekų ir užtikrinti, kad visos jo pakuotės būtų pakartotinai naudojamos ar perdirbamos, o ši veikla būtų pelninga.

EK skaičiuoja: tik 5% plastikinės pakuotės vertės lieka ES ekonomikoje, likusi gaminio vertė prarandama po trumpo pirmojo panaudojimo, o dėl to ES šalys kasmet praranda nuo 70 iki 105 mlrd. Eur. Du trečdaliai plastiko atliekų arba sudeginami (39%), arba nukeliauja į sąvartynus (31%).

Kitos iniciatyvos autorė – ES plastiko pramonės asociacija (EuPC), kuri pernai priėmė memorandumą dėl plastikų taršos mažinimo.

Paprašė įsipareigoti

„EuPC ir EK pasirašė susitarimą, kad nuo 2025 m. plastiko pakuočių sudėtyje būtų ne mažiau nei 55% perdirbto plastiko. Turime prie šios iniciatyvos prisijungti valstybiniu lygiu ir jau šiandien planuoti, kaip paskatinti antrinių plastikų naudojimą“, – kalba Rimantas Damanskis, Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos Plastiko ir gumos pramonės komiteto pirmininkas, Šiaulių šviestuvų UAB „Artilux NMF“ ir plastikinių komponentų UAB „Frilux NMF“ vadovas.

EK ir plastiko pramonės atstovai numato sukurti kokybės standartą, pagal kurį visoje ES plastiko atliekos būtų vienodai apdorojamos, rūšiuojamos, o perdirbimo būdai vienodai sertifikuojami. Taip pat žadama skatinti plastiko pramonės inovacijas.

Be to, EK jau pakvietė ES šalių, tarp jų ir Lietuvos, viešojo ir privačiojo sektoriaus dalyvius, suinteresuotas įmones, pramonės asociacijas iki birželio 30 d. teikti savanoriškus įsipareigojimus prisidėti prie bendro tikslo – iki 2025 m. naujuose gaminiuose naudoti 10 mln. t perdirbto plastiko.

Žaliavos stoka

Pono Damanskio teigimu, didžiausios plastiko pramonės įmonės Lietuvoje jau eina šia kryptimi – nemaža jų dalis turi savo atliekų rūšiavimo ir liejimo cechus. Visuotinis perėjimas prie antrinio plastiko naudojimo, anot jo, yra įmanomas, jei Europoje ir Lietuvoje atsiras pokyčius skatinančių programų, o vartotojai teiks pirmenybę gaminiams, kuriuose yra antrinio plastiko.

„Lietuvos plastiko pramonė žengia koja kojon su europinėmis tendencijomis ir iš dalies jau yra perėjusi prie plastiko perdirbimo, antrinio plastiko naudojimo. Mūsų tikslas – savo gaminiuose padidinti antrinio plastiko dalį. Tam reikia, kad rinkoje netrūktų geros kokybės antrinių žaliavų“, – aiškina p. Damanskis.

Klientams kol kas nereikia

Anot Raimundo Gražio, technologinių detalių produktų iš plastiko gamybos UAB „Hoda“ vadovo, įmonė kol kas antrinės žaliavos beveik nenaudoja – klientai tokių produktų nepageidauja.

„Antrinę žaliavą būtų galima naudoti nebent gaminant detales, kurių nematyti ir kurios neatlieka atsakingos funkcijos. Tačiau visos matomos ir svarbios detalės gaminamos iš pirminio plastiko“, – tvirtina „Hodos“ vadovas.

Jo teigimu, įmonė yra bandžiusi naudoti perdirbtą antrinę plastiko žaliavą, kuri rinkoje yra 20–30% pigesnė už pirminę, tačiau tai gamyboje kol kas nepasiteisina – neužtikrinama kokybė.

„Nėra garantijų, kad iš antrinės žaliavos gausime tokį gaminį, kurio reikalauja klientas: vienoje partijoje pasitaiko skirtingo takumo plastiko, ataušusios detalės būna skirtingo dydžio, ilgio, neišlaikomi jų parametrai. Niekas negali žinoti, kokios medžiagos kruopelė gali atsidurti antrinėje žaliavoje, o ta kruopelė gali sugadinti visą gaminį“, – aiškina p. Gražys.

Jo teigimu, kol kas perdirbti plastikai tinkamesni plėvelėms, PET tarai gaminti, bet ne plastikinėms techninėms detalėms, kurios turi būti patikimos ir stiprios.

Perdirbamos ne visos

Anot Gintaro Gavelio, polietileno plėvelių gamybos UAB „Somlita“ vadovo, įmonė naudoja nemažai perdirbto plastiko ir pati užsiima jo perdirbimu. Jo nuomone, būtų galima padidinti antrinio plastiko naudojimo apimtį, tačiau kad visos plastiko pakuotės taptų perdirbamos, jo manymu, yra mažai realu.

„Barjerinės plėvelės, kurios nepraleidžia deguonies ir pailgina maisto produktų galiojimo laiką, beveik neperdirbamos. Kai tokios plėvelės patenka į bendrą plastiko atliekų srautą, jis užteršiamas, o išrūšiuoti sudėtinga“, – aiškina p. Gavelis.

Kita vertus, iki 2030 m. dar gana daug laiko, tad ir sprendimai gali būti rasti, svarsto jis.

Anot p. Gavelio, Lietuvoje jau ir šiandien perdirbama nemažai plastiko pakuočių atliekų – prie to prisideda vis griežtėjantys ES perdirbimo reikalavimai, Lietuvoje jau veikianti panaudotų pakuočių surinkimo sistema, prisidėjo ir depozito sistemos įvedimas, kai PET buteliai švariai surenkami ir pakliūna į perdirbimą.

Pačios renka, pačios perdirba

Ponas Damanskis pabrėžia, kad pagrindinė problema, su kuria susiduria Europos ir Lietuvos plastiko pramonė, – perdirbti tinkamo plastiko paklausa viršija pasiūlą, stinga kokybiškos plastiko žaliavos, ypač pramoninėje gamyboje. Kitas neišspręstas klausimas – kaip panaudoti techninį plastiką ir kompozitus, naudojamus elektros pramonėje, statyboje ir pan.

„Lietuvoje perdirbėjams trūksta gerai išrūšiuotų atliekų, gamintojams – geros kokybės perdirbtos žaliavos už priimtiną kainą, o prekybininkai kol kas neteikia pirmenybės gaminiams, kurių sudėtyje yra perdirbto plastiko“, – problemas vardija p. Damanskis.

Jo teigimu, negalėdamos įsigyti pakankamai kokybiško antrinio plastiko, didesnės Europos bendrovės jau šiandien organizuoja nuosavą žiedinę ekonomiką, kai pačios antrines žaliavas surenka, perdirba ir naudoja savo gamyklose.

Pagrindinės Europos automobilių, statybos, pakuočių pramonės atstovai jau dabar yra išsikėlę aiškius tikslus ir imasi konkrečių žingsnių, kaip pereiti prie žiedinės ekonomikos. Pavyzdžiui, Europos automobilių pramonė yra nusistačiusi tikslą panaudoti perdirbtą plastiką kai kurioms automobilių detalėms – kartu palengvinamas ir pats automobilis, mažinamos degalų sąnaudos.

Išeitis – klasteriai

Kitos Europos plastiko pramonės įmonės renkasi jungtis prie konsorciumų ar klasterių, kur vienos bendrovės antrinį plastiką renka, antros perdirba, trečios naudoja gamyboje. Lietuvoje panašią viziją turi nuo 2014 m. veikiantis plastiko klasteris, į kurį susijungė gamybos ir mokslo įmonės.

„Tenka konstatuoti, kad pasaulinių kompanijų keliamus reikalavimus trukdo patenkinti ir kol kas ribotas Lietuvos plastikų pramonės įmonių techninis lygis, procesų inžinierių ir formų konstruktorių trūkumas. Vienas pavyzdžių – nė vienoje profesinio mokymo įstaigoje nerengiami plastiko liejimo mašinų operatoriai, nors apie tai su mokyklomis kalbame daugiau nei 10 metų“, – pavyzdį pateikia p. Damanskis.

Jo teigimu, laisva šios pramonės niša Lietuvoje galėtų būti liejimo formų plastiko mašinoms gamyba: jas gaminančios kelios įmonės neįstengia patenkinti viso pramonės poreikio, dėl to formas tenka pirkti užsienyje ir tam kasmet išleisti per 20 mln. Eur.

Straipsnis „Verslo žiniose“, autorė Eglė Markevičienė.
Nuotrauka Sigito Stašaičio.