Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos LINPRA trisdešimtmečiui skirto renginio metu už nuopelnus šalies inžinerijos pramonei apdovanoti Virgilijus Pamakštis („Axioma Metering“ technologijų skyriaus vadovas), Romaldas Antanavičius („Ekspla“ vyr. inžinierius konstruktorius) ir Giedrius Vaičiukynas („Novameta“ produkto vadovas). Specialus apdovanojimas skirtas ir bendrovei „Precizika Metrology“, kuri yra vienintelė asociacijos LINPRA narė nuo pat jos įsiteigimo 1993 metais.

Tą pačią dieną be LINPRA šventinio vakaro vyko ir konferencija „Making Industry 4.0 Real, organizuota kartu su digitech asociacija „Infobalt“ bei Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmais AHK. Rekordinius pardavimus 2022 metais skaičiavusios Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės įmonės, IT ir kitų gamybos sektorių, valdžios ir švietimo įstaigų atstovai konferencijos diskusijoje ieškojo sprendimų, kaip į vieną sparčiausiai šalyje augančių pramonės šakų pritraukti kuo daugiau šalies jaunimo.

„Trūkinėja tiekimo grandinės, tvyro neapibrėžtumas dėl žaliavų kainų, kas savaitę keičiasi užsakovų nuotaikos. Visa tai lengviau įveikė tos įmonės, kurios jau kone dešimtmetį dėmesį skiria gamybos ir pardavimų procesų skaitmeninimui, naujausių technologijų diegimui. Būtent tai leidžia lanksčiai reaguoti į rinkos pokyčius ir nepakliūti į uždarą stojančios gamybos, pilnų sandėlių ir išnykusių užsakymų ratą. Lietuvos inžinerinės pramonės įmonės gyvena jau naujoje realybėje ir yra tapusios patikimais partneriais užsakovams“, – sakė Tomas Prūsas, Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos LINPRA prezidentas ir Panevėžyje veikiančios elektrotechnikos gamyklos „Harju elekter“ direktorius.

Lanksčiai pasikeitęs ir prie krizės diktuojamų sąlygų prisitaikęs šalies inžinerijos veidas 2022 metais fiksavo rekordinę 6,8 mlrd. eurų apyvartą. Tuo pat metu sparčiai augantis sektorius vis dažniau susiduria su ribotos darbo jėgos pasiūla. Tą liudija ir specializuotų aukštųjų mokyklų programų studentų skaičius – šiandien jau akivaizdu, kad po kelerių metų darbo rinkoje naujų kvalifikuotų specialistų trūkumas bus kritinis. Kartu trūks ir aukštųjų technologijų uždavinius suprantančių vidutinio bei pagalbinio lygio techninių specialistų.

Tuo tarpu informacijos ir ryšių  (IRT) sektorius per 2022 metus Lietuvoje augo 13 proc., o šioje srityje dirba maždaug 50 tūkst. šalies gyventojų. Sparčiam IT sektoriaus augimui Lietuvoje įtakos turėjo skirtingi veiksniai, svarbiausi jų – IT paslaugų centrų atsiradimas, užsienio patirtis, kartų kaita ir esamo potencialo išnaudojimas. Tačiau teigti,  kad Lietuva yra sukūrusi idealią infrastruktūrą inovacijoms, kol kas dar per drąsu. To priežastis – įvairios ryšių infrastruktūros problemos: reguliavimas, administracinė našta, biurokratiniai barjerai.

„Šiandien skaitmeninių technologijų specialistų rinka išgyvena vadinamąjį „talentų karą“ – skirtingos verslo šakos nuolat kovoja dėl geriausių savo srities profesionalų, kurių kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje šiuo metu labai trūksta. Tačiau Lietuvos universitetuose absolventų skaičius nedidėja tiek, kiek kasmet auga verslas. Rinkos sektorius ypatingas tuo, kad vystosi labai greitai ir yra labai specializuotas. Jame ypač svarbu deramai investuoti į mokymus, stiprinti IT specialistų parengimą, sudaryti palankesnes sąlygas atvykti IT specialistams iš užsienio šalių“, – teigė „Infobalt“ direktorius Virgilijus Dirma.

LINPRA duomenimis, vien šiuo metu viešai deklaruoti Lietuvos inžinerijos pramonės lyderių planai apima daugiau nei 6 tūkst. naujų darbo vietų visoje Lietuvoje.

Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje (AHK) Lietuvos biuro vadovė Audronė Gurinskienė pastebi, kad „Pramonė 4.0“ keičia ne tik gamybos procesus, darbo organizavimą, visą vertės grandinę, tačiau veikia ir švietimo sistemą, kuri privalo keistis. Jaunų žmonių ugdymo tikslas – įgalinti juos veikti savarankiškai, spręsti problemas itin į technologijas orientuotame, itin sudėtingame ir itin efektyviame darbo pasaulyje. Profesinis mokymas turi būti orientuojamas į procesus ir praktiką, o tokį požiūrį gali užtikrinti tik glaudus įmonių ir profesinio mokymo centrų bendradarbiavimas, leidžiantis daugiau jaunų žmonių pritraukti į inžineriją. Teorija išlieka tramplynu, leidžiančiu žinias taikyti realybėje, labiau motyvuoja mokytis, pritraukia daugiau jaunuolių.

Asociacijos „Infobalt“ direktorius Virginijus Dirma atkreipė dėmesį, kad sparti inovacijų revoliucija pateikė kitą švietimo modelį ateičiai ir šiandien kalbame apie „Švietimą 4.0“, kuris reikalauja naujo požiūrio į žmogiškųjų išteklių ugdymą, leidžiančio konkuruoti skaitmeniniame amžiuje. Todėl „Švietimas 4.0“ turi suderinti savo tikslus su „Pramonės 4.0“ tikslais, kad švietimo įstaigos ir įmonės galėtų bendradarbiauti, būtų kuriama mokinių ateitis.

Anot Tomo Prūso, globalūs sukrėtimai visiems inžinieriams garantavo bemieges naktis, tačiau tuo pat metu leido visam pasauliui parodyti, kad esame kūrybiškų ir darbo nesibaidančių profesionalų šalis. Vilniuje vykusioje konferencijoje šie savo profesijos lyderiai pristatė ir diskutavo, kaip šiandienos sėkmę galima būtų paversti ilgalaike Lietuvos vizitine kortele ir pasiekti, kad šūkis „Lietuva 2030 – inžinerijos šalis“ taptų realybe.

Publikuota 15min.lt 

Net didelei daliai šių dienų Lietuvos verslo lyderių 1993-ieji jau uždengti prisiminimų rūku. Tai buvo permainų ir virsmų epocha, kai sovietinė pramonė virto, dalis buvo privatizuojama ir stengėsi keistis, dar kiti verslai startavo nuo nulio. Tačiau būtent tada, 1993-iųjų sausio 12 dieną, 8  organizacijos (tarp kurių valstybės ir verslo įmonės, universitetas) pasirašė steigimo sutartį, o tų pačių metų gegužės 13 dieną įregistravo Elektrotechnikos pramonės asociaciją, kuri ne kartą transformavosi iki šiandienės modernios LINPRA organizacijos, šį mėnesį mininčios trisdešimtmetį. Dabar Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonė gali ne tik svajoti apie realiai pasiekiamą tikslą, kad 2030-aisiais metais Lietuva būtų inžinerijos šalimi. O tai buvo neįsivaizduojama atkūrus nepriklausomybę, kai kone kas penktas (17,8 proc.) gyventojas dirbo žemės ūkyje.

Kaip viskas keitėsi? Šiandien jau retas vilnietis galėtų pasakyti, kuo užsiėmė „Vilniaus Vingis“, legendose apipinta „Sigma“, tik pavadinimuose išlikusi „Vilniaus grąžtų gamykla“, kitus šalies regionus garsinusios Panevėžio „Ekranas“,  Šiaulių „Nuklonas“, Utenos laboratorinių elektros krosnių gamykla ir kitos.

Tie trys LINPRA istorijos dešimtmečiai gerai iliustruoja ir virsmus, kuriuos išgyveno šalies inžinerijos ir technologijų pramonės įmonės. Pirmasis dešimtmetis iki pat Rusijos krizės 1998 metais pasižymėjo iš esmės sovietinio palikimo perdalijimu ir bandymu modernizuoti naujai realybei. Krizė iš dalies padėjo – nukirto dar likusias bambagysles su likusia post-sovietine pramone, teko neišvengiamai persiorientuoti į artėjančios narystės Europos Sąjungoje ritmą. Kartu šis laikotarpis iki 2004-ųjų tapo ir reikšmingų užsienio investicijų metais, kai privatizuotos sovietinės įmonės perėmė Vakarų technologijas, jų deleguoti vadybininkai privertė persikvalifikuoti ir su nauja kokybe dirbti dar sovietine patirtimi kvėpuojančius inžinierius.

ES narystė inžineriją ir technologijų pramonę privertė keistis iš esmės. Diegdama šiuolaikinius vadybos sprendimus, perimtus iš Skandinavijos, Vakarų Europos šalių, didindama našumą ir efektyvumą, koja kojon žengdama su technologijų kaita, skaitmeninimo, pramonės automatizavimo sprendimais Lietuva pradėjo niekuo nebenusileisti aukštąsias technologijas naudojančioms pasaulinėms lyderėms. O struktūrinė ES parama padėjo keisti visus pramonės sektorius. Ne tiek ES lėšos, kiek žinios, technologijos ir know-how  leido kokybiškai naują lygį pasiekti daugeliui įmonių. Tam padėjo ir naujos valstybės paskatos (finansiniai mechanizmai) investuoti. Atsivėrė galimybės, kurios jau niekuo nebebuvo susijusios su sovietiniu palikimu.

2007-2008 metų finansų krizė Lietuvos inžinieriams pasijautė savotiškai – pasaulyje pradėta ieškoti alternatyvių tvarų augimą galinčių užtikrinti partnerių, ir dirbti nebijantys lietuviai čia tapo rimtai svarstoma galimybe. Būtent krizės pamokos paskatino į Lietuvą pažvelgti tarptautiniams gigantams, kurie palengva pradėjo tikrinti mūsų personalo ir infrastruktūros potencialą. Šiuos procesus tik iš dalies pakeitė pastarųjų metų pandemija. Gal net priešingai, ankstesni svarstymai gyvai leido patikrinti ir įrodyti, kad Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonė yra patikimas pasaulinių tiekimo grandinių partneris. Tuo pat metu dėl geografinės padėties ir geopolitinės situacijos gerokai patrauklesnis globalios rinkos lyderiams.

Būtent pandemijos metais pradėjo ryškėti naujas ne tik inžinerijos pramonės iššūkis – tai kvalifikuotos darbo jėgos išteklių ribotumas. Čia mintyse ne tik aukščiausios kvalifikacijos inžinieriai, ne ką mažiau svarbūs yra suvokimą ir patyrimą turintys meistrai, sugebantys valdyti aukštųjų technologijų įrangą, būti ta esmine dalimi tarp projektų ir idėjų brėžiniuose bei realių pjaustančių, lituojančių ar spaudžiančių įrengimų.

Rekordiniais 2022 metais Lietuvos inžinerinė pramonė pasiekė net 6,8 mlrd. eurų apyvartą (be PVM ir akcizų). Skaičiuojama, kad šalies eksporte inžinerijos ir technologijų dalis siekia apie penktadalį visų pardavimų. Galima prisiminti, kad po paskutinės 2007-ųjų krizės šio sektoriaus metinės pajamos tesiekė 2,55 mlrd. eurų.

Kur toliau ves Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės kelias?

Į atvirą klausimą atsakyti sudėtinga, nes antrus metus vykstantis karas Ukrainoje tėra tik akivaizdus ne ką mažiau intensyvių kovų pasaulinėje gamybos pramonės rinkoje pavyzdys. Joje nešaudo patrankos ir nežūsta kariai, tačiau verslai kovoja žūtbūtines išlikimo kovas. Lietuva gali džiaugtis savo šiandien turimais technologiniais pranašumais, Vakarų partnerių pasitikėjimu, leidžiančiu pirmiems pasinaudoti inovacijų vaisiais. Tačiau jau minėtas darbo jėgos trūkumas, vėl kylantys laisvos prekybos barjerai, žaliavų ir išteklių tiekimo sutrikimai prie visa to prideda ir nemažą klaustuką.

Pastaraisiais metais LINPRA daug dėmesio ir skiria dviem aktualiausioms kryptims. Pirma, prioritetinė veiklos sritis – tai bendradarbiavimas su švietimo įstaigomis ir moksleivių motyvavimas rinktis technologijų pakraipos specialybes bei karjerą, taip užtikrinant inžinerinės pramonės ateitį. Antra, tai eksporto skatinimas ir eksporto barjerų naikinimas, naujų rinkų ir verslo partnerių gamybos grandinėje paieška.

Turime susitelkti į naujus laikmečio iššūkius, iš kurių sąrašo karo metais tikrai nedingo ir ypatingo dėmesio vis dar reikalauja sparčiai besikeičiančios verslo aplinkos sąlygos, spartėjanti technologijų kaita ir pramonės automatizavimo bei skaitmenizavimo iššūkiai. Šių problemų sprendimas neįmanomas be aktyvaus švietimo įstaigų įsitraukimo ir bendro darbo tiek perkvalifikuojant esamus specialistus, tiek realiam darbui ruošiant dar mokyklų suoluose sėdinčius jaunuolius, ieškant naujų būdų motyvuoti ir rinktis inžinerijos įmonių siūlomą karjerą.

Per trisdešimt pokyčių metų LINPRA adaptavosi ir sustiprėjo, todėl toliau išliks bendrus Lietuvos inžinerinės pramonės interesus ginančiu stabilumo simboliu. Gegužės 25 dieną LINPRA kartu su partneriais organizuojamoje konferencijoje „Industry 4.0“ apie šių dienų pasirinkimus diskutuos visi šiandienos pramonės lyderiai. Esu tikras, kad visi kartu rasime tiesų kelią į užtikrintą inžinerinės pramonės ir Lietuvos ateitį.

Publikuota Delfi.lt 

Artėjant metui pasirinkti profesinį kelią ar studijas aukštosiose mokyklose, dauguma šalies moksleivių ir abiturientų svarsto, kokias studijų kryptis pasirinkti. Ne vienerius metus tarp pasirinkimų pirmauja socialiniai ir humanitariniai mokslai, o štai tikslieji lieka šešėlyje. Ekspertų teigimu, taip yra todėl, kad tikslieji mokslai yra kiek sudėtingesni už humanitarinius, o mokyklose vis dar trūksta mokytojų, kurie gebėtų mokinius ne tik gerai išmokyti, bet ir sudominti.

„Labai dažnai jaunų žmonių pasirinkimai būna nulemti ne objektyvių priežasčių, o emocijų – renkamasi studijuoti ne tai, ką galėtų, o kas atrodo paprasčiau. Toks požiūris pastebimas ir mokyklose – mokiniai vengia rinktis tiksliųjų mokslų mokymąsi aukštesniuoju lygiu, vis mažiau abiturientų renkasi laikyti fizikos, chemijos egzaminus, nes išmokti šias disciplinas reikia įdėti daugiau pastangų. Tad labai svarbi grandis yra mokytojai, išmanantys tiksliuosius mokslus, norintys perteikti žinias mokiniams, sudominti juos atskleidžiant, kad tikslieji mokslai gali būti pritaikomi ne vien kažkokioje labai siauroje srityje, bet ir mene, medicinoje, muzikoje“, – sako Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos (LINPRA) direktorius Darius Lasionis.

Jam antrina ir Rapolas Gražys, „Lava Drops“ gitarų, kuriomis groja garsiausi pasaulio muzikantai, kūrėjas. Jo teigimu, tikslieji mokslai su muzika visada yra ir buvo šalia, nes atmetus muzikos kuriamą jausmą, daug ką galima paaiškinti matematiniais dėsniais.

„Esu baigęs produkto dizaino studijas, o ši specialybė apjungia daug sričių – meninę, inžinerinę, kažkiek ir tiksliųjų mokslų. Šiandien labai svarbią mano veiklos dalį sudaro darbas su inžineriniu įrankiu – trimačio modeliavimo programa „Solidworks“. Ji yra naudojama ne tik muzikos industrijoje visame pasaulyje, bet ir projektuojant lėktuvus, automobilius, jachtas. Tai labai preciziška programa, bet dėl to ji ir yra naudinga, nes kiekvienas milimetras grojant su gitara yra labai svarbus tiek muzikanto patogumui, tiek garso skambesiui. Taigi, šalia muzikos visada rasime ir matematiką“, – sako R. Gražys.

Jungia nesujungiamas medžiagas

Anot R. Gražio, gitarų kūrimo ir gamybos procesas yra ilgas ir daugialypis. Pirmiausia būna kliento arba kūrėjo vizija, tuomet ateina eilė idėjos piešimui ir eskizavimui – tai reikia atlikti kruopščiai, apsvarstyti visas įmanomas galimybes ir technologijas. Vėliau visada projektas vizualizuojamas trimatėje erdvėje, tuomet pereinama prie testavimų ir bandymų, kuriems pavykus pradedama gamyba.

Visas šis procesas trunka nuo trijų iki penkių mėnesių, bet tai priklauso nuo projekto – pašnekovas sako, kad yra tekę gitarą gaminti ir daugiau nei metus.

Kūrėjas pasakoja, kad gitara nuo vaikystės buvo jo neatsiejamas palydovas, tad nebuvo sunku pastebėti, jog gitarų industrija ilgą laiką buvo perpildyta labai panašių gitarų, kurios taip pat atrodo, taip pat skamba. Taip gimė idėja pasitelkiant įvairių mokslų principus bei technologijas sujungti natūralias, kartais nesujungiamas medžiagas, panaudojant savitą dizaino kalbą ir taip atrasti naują kelią styginių instrumentų pasaulyje.

„Gitaras kuriu technologijų pagalba jungdamas skirtingas natūralias medžiagas, kurių masinė gamyba negali sau leisti. Pavyzdžiui, viename iš dizainų, kuris laimėjo prestižinį „Red Dot“ dizaino apdovanojimą, sujungiau kietmedį su lėktuvo aliuminiu. Kitas aspektas – instrumentų viduje inkrustuojame karbono juostas, kurios padeda išlaikyti instrumento stabilumą ir neišsikraipo skraidant, mat muzikantams dažnai nutinka, kad po ilgo skrydžio instrumentas dėl atmosferų skirtumo ir spaudimo pradeda išsilenkinėti. Taigi čia vėl įsijungia ir fizikos dėsniai, ir žinios apie medžiagų savybes“, – pasakoja R. Gražys.

Jo teigimu, yra gitarų, kurias pagaminus pačiam kilo nuostaba, kad pavyko. Viena tokių – gitara iš juodojo gintaro lydinio.

„Ji buvo pristatyta visame pasaulyje ir apkeliavo labai daug modernaus meno, muzikos, inovacijų, juvelyrikos ir dizaino parodų. Ja grojo labai daug pasaulinio lygio žvaigždžių, tarp kurių Steve Morse iš „Deep Purple“ ir Dominic Miller iš grupės „Sting“ bei daugelis kitų. Kitas projektas buvo bosinė penkiastygė gitara, kurios didžioji dalis buvo pagaminta naudojant kianito kristalą, taip pat gitara su meteorito inkrustacijomis“, – vardija pašnekovas.

Specialistų poreikis kasmet dvigubėja

Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti duomenimis, 2022 m. šalies universitetai į inžinerijos ir technologijų studijų krypčių grupę priėmė studijuoti 1 033 asmenis (2021 m. – 1 178, 2020 m. – 1 043), kolegijos – 1 393 asmenis (2021 m. – 1 413, 2020 m. – 1 230).

Pirmuoju prioritetu inžinerijos mokslus nurodė 8,4 proc. stojančiųjų į universitetus ir šie mokslai liko penktoje vietoje po socialinių (18,2 proc.), sveikatos (14,2 proc.), verslo ir viešosios vadybos (12,1 proc.), informatikos mokslų (10,5 proc.). Tarp stojančiųjų į kolegijas inžineriją pirmuoju prioritetu nurodė 16 proc. ir tai yra trečia vieta po verslo ir viešosios vadybos (25,4 proc.) bei sveikatos mokslų (22,4 proc.).

Pasak D. Lasionio, vien iš skaičių situacija neatrodo labai prasta, tačiau žvelgiant plačiau akivaizdu, kad inžinerinių specialybių specialistų paklausa gerokai viršija pasiūlą, o nedidėjant šių specialybių studentų skaičiui, „žirklės“ tik plėsis.

LINPRA duomenimis, inžinerijos specialistų poreikis kasmet išauga 2-3 kartus, o iki 2025 m. inžinerinėje pramonėje bus sukurta daugiau nei 12 tūkst. naujų darbo vietų.

„Jau šiandien inžinerija yra perspektyvi ir gerai apmokama specialybė,  inžinerinės pramonės sektoriuose dirbantys žmonės vidutiniškai uždirba 10-15 proc. daugiau negu Lietuvos vidurkis, o gabūs studijuojantys jaunuoliai darbo pasiūlymų neretai sulaukia dar nebaigę aukštųjų mokyklų, darbdaviai juos graibstyte graibsto, siūlydami gerai apmokamas ir perspektyvias darbo vietas. Dėl to gaila, kad ne visi jauni žmonės, kurie galėtų studijuoti šiuos mokslus, renkasi tai daryti. Tokia situacija ne tik gilina jau dabar esančią specialistų trūkumo problemą, bet ir atima iš jaunų žmonių galimybę dirbti perspektyviose, konkurencingus atlyginimus ir profesinę karjerą siūlančiose srityse“, – sako LINPRA direktorius.