Plastikinė pakuotė VS popierinė žiedinėje grandinėje

#LINPRAekspertai

Eglės Markevičienės straipsniai „Verslo žiniose“: Straipsnis I, Straipsnis II. 

Rimanto Damanskio, LINPRA prezidiumo nario, Plastikų–gumos gaminių gamybos sektoriaus eksperto komentaras: 

Dėl žinių stokos apie plastikų pramonę kyla daugiausiai spekuliacijų kritikuojant plastiką ir kaip alternatyvą bandant iškelti daugkartinių pakuočių idėją arba popierių kaip pranašesnį. Vienareikšmiškos tiesos nėra, tačiau lyginant plastikinio ir popierinio maišelio pagaminimo, panaudojimo ir perdirbimo faktorius, galima įvertinti, kas labiau teršia, sunaudoja daugiau energijos gamybos procese, sukelia didesnę CO2 emisiją aplinkai („carbon footprint“), o kurios pakuočių rūšys yra draugiškesnės aplinkai ir lengviau perdirbamos.

Interneto amžiuje mažėjant popierinės spaudos poreikiui, stipriai smuko ir popieriaus vartojimas, popieriaus pramonės apimtys. Dėl to įvairiomis spekuliacijomis bandoma įrodinėti popieriaus pakuočių privalumus, bet popierius anaiptol nėra pranašesnis už plastiką.

Mitas, kad popierinis maišelis arba puodelis suyra greičiau negu plastikinis. Bet tiesa, kad popierinis maišelis užima 3–4 kartus daugiau vietos sąvartyne ir yra iki 10 kartų sunkesnis už analoginio tūrio plastikinę pakuotę. Popieriaus, kaip žaliavos, gamybos ir perdirbimo procesas yra žymiai sudėtingesnis nei plastiko. Popieriaus gamybos ir perdirbimo  metu energijos sąnaudos yra 4 kartus didesnės nei plastiko pakuotės gamyboje, nekalbant apie vandens taršą antrinio perdirbimo metu, paverčiant makulatūrą popieriaus mase. Popierinių vienkartinių kavos puodelių popierius nėra perdirbamas. Jie dažniausiai yra dengti polietilenu, kad skystis neprasiskverbtų, todėl po naudojimo šių medžiagų atskirti viena nuo kitos neįmanoma.

Plastiko maišelių perdirbimas – labai paprastas ir nereikalauja didelių energijos sąnaudų, proceso metu neteršiamas vanduo. Plastikinio maišelio svoris yra keliais kartais mažesnis nei popieriaus, todėl atliekų apimtys (tonažai) taip pat yra mažesni. Plastikiniai maišeliai, pagaminti tam tikru būdu, gali būti biologiškai suyrantys („biodegradable“), todėl jų net nesurenkant, jie gali suirti greičiau nei popierius.

Šiandien antrinis plastikas, pavyzdžiui, iš žemo tankio polietileno (LDPE) ir aukšto tankio polietileno (HDPE) gaminami maišeliai yra superkami. Įmonės, gaminančios šiukšlių maišus, šiandien sėkmingai naudoja antrines žaliavas. Apskritai, plastikų pramonė sparčiai žengia į priekį aplinkosaugos atžvilgiu: atsiranda priedai ar medžiagos, kurios biodegraduoja natūralioje aplinkoje, net jei gaminiai nesurenkami.

Kaip Lietuva pasirengusi / nepasirengusi griežtinamai tvarkai dėl plastiko?

Nereiktų skubėti įvesti draudimų prieš tai nepasigilinus. Viena vertus, Lietuva jungiasi prie ES memorandumo dėl žiedinės ekonomikos, skatinančios tvarią plėtrą ir antrinės medžiagos panaudojimą gaminiuose, taip siekiant mažinti aplinkos taršą. Iš kitos pusės, skubama įvesti draudimus, skatinančius pereiti prie alternatyvių popieriaus pakuočių. Tačiau popieriaus pramonė turi savo neigiamą poveikį: ji tiesiogiai susijusi su miškų kirtimu, popieriaus perdirbimas daro 3–4 kartus žalingesnį poveikį aplinkai, popieriaus gamybai reikalingos didesnės energijos sąnaudos, o tai reiškia didesnį CO2 pėdsaką, popierius yra sunkesnis, dėl to atliekų tūris namų ūkiuose didėja.

Vietoj draudimų įvedimo daug daugiau naudos duotų efektyvesnių surinkimo priemonių diegimas. Šiandien Lietuvos pakuočių gamintojai sėkmingai naudoja antrinį plastiką, tačiau dėl menko surinkimo jo netgi trūksta, antrinės pakuočių žaliavos perkamos iš kitų šalių, nes vietinės antrinės žaliavos nėra pakankamai. Perdirbėjai žaliavos taip pat galėtų pagaminti daugiau, tačiau ir jiems trūksta atliekų, jie taip pat sėkmingai parduoda perdirbtą plastiko žaliavą užsienio šalims. Plastiko pakuočių privalumai yra įrodyti. Todėl reiktų spręsti plastiko surinkimo problemą, o ne jo draudimą.

Lietuvoje yra visos sąlygos vystyti žiedinę ekonomiką, daug veiksmų jau yra daroma ir sprendžiama:

• Antrinės žaliavos naudojimas HDPE ir LDPE pakuočių gamyboje;
• Biodegradacinių priedų naudojimas maišelių gamyboje, kad pakuotė suirtų natūraliose sąlygose;
• Vartotojų atliekų ir industrinių atliekų supirkimas ir perdirbimas į granules ir panaudojimas pakuotės gamyboje;
• PET pakuočių problema Lietuvoje yra išspręsta – sėkmingai veikia depozito sistema;
• Smulkių plastiko gaminių, tokių kaip šiaudeliai, vatos pagaliukai ir pan., gamintojų Lietuvoje nėra arba jie yra nežymūs, jų pagaminami tonažai neturi didelės reikšmės Europos kontekste;
• Nesunkiai įgyvendinama ir vertėtų skatinti aktyviau: Eko ženklinimą bei vartotojų pasirinkimą naudoti mažesnio svorio pakuotes su antrinėmis medžiagomis ir biodegradaciniais priedais;
• Ką svarbu spręsti: kokybiškos antrinės žaliavos, kurios papildomi kiekiai importuojami iš svetur, trūkumą Lietuvoje.
• Vengti iš kelių medžiagų pagamintų (multi-material) pakuočių, nes lengviau perdirbama yra vienalytė medžiaga HDPE, PP, PC, PET, LDPE, o ne popierius su PE (kavos puodeliai), kartonas su PE ir aliuminiu – sulčių pakuotės.

Ką planuoja daryti Lietuvos verslas, plastiko įmonės šiuo klausimu?

Planuojami įvesti draudimai palies tik tam tikras įmones, kurios užsiima maišelių ir plastikinių pakuočių gamyba. Didelių vienkartinių indų gamintojų Lietuvos rinkoje nėra arba jie yra maži. Su PET tara, į kurią pilstomi gėrimai, esminės problemos nėra, nes sėkmingai veikia depozito sistema. Visa surinkta tara sėkmingai perdirbama atgal į butelius. Didžiausias iššūkis tenka įmonėms, ekstruzijos būdu gaminančioms LDPE ir HDPE pakuotę, maišelius. Reiktų skatinti ir didinti jų surinkimo bei rūšiavimo apimtis.

Šiandien didžioji dauguma maišelių papuola į bendrą plastiko atliekų konteinerį prie namų ūkių. Tuo tarpu perdirbimo įmonės juos superka ir šios antrinės žaliavos jiems trūksta. Daugelis stambesnių plastiko pakuočių gamintojų šiandien naudoja antrinę žaliavą, investuoja į perdirbimo įrangą arba jungiasi į klasterius, kad galėtų užtikrinti žiedinės ekonomikos iniciatyvą ir padidinti antrinių medžiagų naudojimą. Lietuvos plastikų klasteris yra prisijungęs prie ES memorandumo „Zero Plastics on Landfill by 2025“.

Rūpinantis aplinka, geriausia naudoti daugkartinio naudojimo maišelį. Tačiau kad atsvertų daugkartinio maišelio pagaminimo poveikį aplinkai, jį reiktų panaudoti nuo 11 iki 80 kartų ir vėliau pasirūpinti tekstilės ar tvirtesnio poliesterio pluošto utilizacija.

Turbūt jau sunku įsivaizduoti, kad į greito maisto kavinę atsineštume keramikos puodelį iš namų, kad vienkartines popierines nosinaites pakeistume senovinėmis tekstilinėmis, o kavinėje naudotume daugkartinius metalinius šiaudelius arba daugkartinio naudojimo higieninius vatos pagaliukus. Vienkartinė pakuotė yra reikalinga ir neišvengiama higieniniu ir vartotojų saugumo požiūriu, tačiau siekiant gerovės aplinkai, reikia skatinti jos efektyvesnį surinkimą ir perdirbimą kaip žiedinės ekonomikos dalį.

Šiandieną fokusas turėtų būti į surinkimo bei perdirbimo sprendimus, bet ne į draudimus arba iliuziją, kurioje įvertinami tik paviršutiniai poveikio aplinkai aspektai, o ne visos grandinės pakuočių perdirbamumas, energijos sąnaudos ir su tuo susijusi tarša.