Už neperdirbtas plastiko pakuotes – mokestis nuo 2021 m.

Rima Rutkauskaitė „Verslo žinios“

Kad papildytų dėl „Brexit“ ir subsidijų nuo COVID-19 nukentėjusioms šalims nusekusį Europos Sąjungos biudžetą, nuo ateinančių metų pradžios valstybės narės mokės plastiko mokestį. Atsižvelgiant į neperdirbtų plastikinių pakuočių atliekų kiekį, Lietuvos įmoka sudarys 17 mln. Eur. Plastiko pramonei tai tapo staigmena.

Povilas Likša, plastiko pakuočių „Retal Industries“ Europos regiono Teisės skyriaus direktorius, neslepia – nuo 2021 m. pradžios ES įvedamas plastiko mokestis yra naujiena visai industrijai. Nors kalbų apie tai sklandė keletą metų, mokestis nebuvo derintas su interesų grupėmis ir nesitikėta, kad jis bus patvirtintas. Juolab kad viešai informacijos apie tai beveik nėra.

Naują mokestį – 800 Eur už toną neperdirbtų plastiko pakuočių – ES narės mokės nuo 2021 m. sausio 1 d. Remiantis naujausiais Eurostato duomenimis, plastiko mokestis valstybėms narėms iš viso kainuotų apie 6–8 mlrd. Eur per metus. Europos Vadovų Tarybos sprendimas dėl nuosavų išteklių sistemos dar turės būti ratifikuotas visose valstybėse narėse.

„Pagal Europos Komisijos skaičiavimus, atliktus remiantis 2011–2015 m. plastiko pakuočių tiekimo vidaus rinkai ir pakuočių atliekų tvarkymo duomenimis, Lietuvos vidutinis metinis 2021–2027 m. tenkantis įnašas, pritaikant kasmetę 9 mln. Eur lengvatą, siektų apie 17 mln. Eur 2018 m. kainomis“, – informuoja Agnė Bagočiutė, Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovė.

Agnė Bagočiutė, Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovė. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

17 mln. Eur sudarys apie 3,15% visos planuojamos vidutinės metinės Lietuvos įmokos į ES biudžetą, kuris siekia 539 mln. Eur.

Kadangi tai nacionalinis įnašas, jis, anot A. Bagočiūtės, tiesiogiai Lietuvos ūkio subjektų ir gyventojų nepalies.

Teks perdirbti

Rimantas Damanskis, Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos („Linpra“) prezidiumo narys ir UAB „Pack Klaipėda“ vykdomasis direktorius, sako, kad ES valstybės naują mokestį mokės nevienodai – vienos jį perves iš šalies biudžeto į ES biudžetą. Kitos rinks šį mokestį iš gamintojų.

„Perkėlus šį mokestį gamintojams, jis bus perkeltas vartotojams. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad plastikinę vienkartinę pakuotę apmokestinus, pavyzdžiui, 1 centu, galutiniam pirkėjui ji pabrangtų 3 centais, – tokia realybė“, – skaičiuoja plastiko pramonės praktikas ir ekspertas.

Visgi, A. Bagočiūtės teigimu, bus peržiūrima ir tobulinama teisinė bazė, ypatingą dėmesį skiriant plastiko pakuočių perdirbimui, kad jų atliekų mažėtų ir Lietuvai reikėtų mokėti mažesnį nacionalinį įnašą į ES biudžetą.

Atliekų politikos grupės vadovė primena, kad kovo 6 d. mūsų šalis prisijungė prie savanoriškos ES valstybių iniciatyvos – Europos plastikų pakto. Vienas šio pakto siekių – kurti ir projektuoti visus vienkartinius plastikinius gaminius ir pakuotes taip, kad iki 2025 m. visi rinkai teikiami vienkartiniai plastikiniai gaminiai ir pakuotės, kai tai įmanoma, būtų pakartotinai naudojami ir visais atvejais perdirbami.

Be to, ekonominėmis priemonėmis skatinant gamintojus ir importuotojus, kad jie rinkai tiekiamiems produktams pakuoti rinktųsi perdirbti ar naudoti pakartotinai tinkamas pakuotes, numatyta nuo 2022 m. sausio 1 d. diferencijuoti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis perdirbamai ir neperdirbamai pakuotei.

Būtina infrastruktūra

„Kadangi, kaip planuojama, mokestis bus mokamas nuo neperdirbtų plastiko atliekų, galima pasidžiaugti, jog ši iniciatyva taps papildoma paskata valstybėms perdirbti jose susidarančias plastiko atliekas. Paradoksalu tai, kad, pavyzdžiui, mūsų grupės įmonės jau kurį laiką turi technines galimybes gamyboje naudoti iki 100% perdirbto-antrinio PET, tačiau jo viso žemyno (įskaitant Lietuvą) rinkoje nepakanka. Todėl pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas vartotojų švietimui ir atliekų surinkimo bei grąžinimo į gamybą infrastruktūros plėtrai“, – aiškina P. Likša.

Vis dėlto jis nuogąstauja, kad plastiko pakuočių mokestis gali paversti plastiką „visuomenės priešu“, nors dauguma alternatyvų yra net labiau žalingos aplinkai. Tik ta žala nėra tokia matoma ir nėra analizuojama viso pakuotės gyvavimo ciklo įtaka aplinkai. Jis stebisi, kad esminis mokesčio tikslas nebuvo apgalvotas, skatinantis perdirbimą, o tik siekis rasti papildomą lėšų šaltinį ES biudžetui. Ir kodėl neįvedamas stiklo, metalo, popieriaus ar apskritai pakuotės mokestis.

R. Damanskis atkreipia dėmesį, jog, Europos Komisijai atlikus auditą, gali paaiškėti, kad dalis plastiko pakuočių yra deginamos, o tai nėra perdirbimas. O tuomet šalis mokės tikrai didesnį mokestį, nei apskaičiuotas dabar.

Juolab kad, pradėjus veikti Vilniaus kogeneracinei jėgainei, atliekų bus deginama daugiau.

„Verslo žinios“ praėjusiais metais jau rašė apie Lietuvos fenomeną – oficiali statistika rodo, kad mūsų šalis plastiko pakuočių perdirba daugiausia iš visų ES valstybių. Deja, ekspertai šia lyderyste abejoja ir svarsto, kad duomenys, kuriuos Lietuva teikia Eurostatui, yra pagražinti. Lietuvoje daugiau nei 60% į rinką išleidžiamų plastikinių pakuočių yra daugiasluoksnės (kombinuotos), kurios iš principo yra neperdirbamos.

„Komunalinių atliekų sraute daugiau nei pusę atliekų pagal tūrį sudaro pakuočių atliekos, kurios teikiamoje statistikoje yra „sėkmingai perdirbtos“. Taip pat žaidžiama gerai veikiančios depozito sistemos korta, tačiau nutylima, kad gėrimų taros depozito PET sudaro nedidelę į rinką išleidžiamų plastikinių pakuočių dalį“, – tuomet svarstė Visvaldas Varžinskas, Kauno technologijos universiteto Pakavimo inovacijų ir tyrimo centro vadovas.