Publikuota Elektronika.lt

Galimybė pažinti ir taikyti greitai besikeičiančias ir tobulėjančias technologijas pamažu tampa būtinybe kiekvienam. Šį principą siekiama integruoti ir į švietimo sistemą, tačiau norint mokinius supažindinti su naujausiomis technologijomis, mokytojams ir patiems tenka pagilinti žinias. Siekiant mažinti šį atotrūkį, Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos projektas pakvietė pradinių klasių mokytojus susipažinti su 3D spausdinimu iš arti. Pasak specialistų, daugeliui mokytojų tai galėjo būti pirmasis ir labai svarbus žingsnis bei pavyzdys, kaip skaitmeninės transformacijos procesai gali būti integruojami į švietimo sistemą.

Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos (LINPRA) vadovo Dariaus Lasionio teigimu, 3D spausdinimo įgūdžiai gali praturtinti mokytojų profesines kompetencijas. „Įgiję šių įgūdžių, mokytojai gali lengviau integruoti pažangias technologijas į mokymosi procesą, suteikdami vaikams galimybę praktiškai susipažinti su inžinerijos pagrindais bei spręsti užduotis kūrybiškai. Tai stiprina vaikų gebėjimą mąstyti erdviškai, lavina kūrybiškumą ir ugdo problemų sprendimo įgūdžius, o taip pat prisideda prie pažangaus inžinerijos ir STEAM srities (gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, meno ir matematikos) įvaizdžio formavimo“, – pasakoja LINPRA atstovas.

Svarbiausia – pradėti

Vilniuje, SMK aukštojoje mokykloje vykusiuose „EIT Manufacturing“ programos finansuojamuose 3D spausdinimo mokymuose dalyvavo 45 mokytojai iš įvairių Lietuvos miestų. Juos vedęs projekto „3D klasė” autorius Linas Kesiūnas po mokymų džiaugėsi, kad mokytojams sėkmingai pavyko įsisavinti medžiagą, kurią jie vėliau galės praktiškai naudoti pamokų metu.

Jis taip pat akcentavimo mokymų svarbą pridurdamas, kad mokantis šios temos savarankiškai gali kilti nemažai iššūkių. „Mano nuomone, pagrindinis kylantis iššūkis mokytojams yra angliškos informacijos perteklius ir lietuviškos trūkumas. Taip pat trūksta aiškių gairių apie 3D technologijų pažinimo procesą, o ieškant informacijos susiduriama su visai nauja, sudėtinga terminologija. Mokymus nusprendžiau vesti kartu su savo žmona – ji yra pedagogė ir padėjo perteikti technologines žinias paprastai, per mokytojo prizmę. Kadangi visą gamybos procesą pateikėme per žemesniųjų klasių mokytojams aktualius pratimus, medžiagos įsisavinimas nebuvo sudėtingas, ir mokytojai galės taikyti naujas žinias klasėje“, – pasakoja L. Kesiūnas.

3D spausdinimo mokymuose dalyvavę mokytojai pradėjo nuo bazinės užduoties: mokėsi gaminti paruoštą mokomąją priemonę, teisingai parengti jos 3D modelį ir jį atspausdinti. Vėliau sekė šiek tiek sudėtingesnės užduotys, pavyzdžiui, 3D Kalėdinių žaisliukų modelių kūrimas. Lektoriaus teigimu, vien su projektavimo programomis dirbti neužtenka – prasmingiausia įsigyti spausdintuvą, nes tai geriausiai padeda suvokti šią modernią technologiją.

„Projektavimas yra labai laikui imlus procesas, todėl mokymų metu akcentavome du scenarijus: galimybę atsisiųsti jau sukurtą modelį (internete yra didelės modelių bibliotekos) ir alternatyvą – projektuoti patiems. Mūsų patirtimi, mokytojams vis dėlto aktualiausia pradėti nuo atsisiųstų modelių. Tai reiškia, kad naudingiausia iš pradžių įsigyti 3D spausdintuvą, pradėti jį naudoti ir tik tuomet žengti žingsnius link sudėtingesnio etapo – projektavimo“, – sako L. Kesiūnas.

Lektorius pridūrė, kad 3D spausdintuvo mokymai yra pirmas žingsnis skaitmeninės ateities link. Pasak specialisto, bėgant laikui šio spausdintuvo naudojimas ugdymo aplinkoje taps natūraliu procesu. „Manau, kad ateityje mokytojai naudosis 3D spausdintuvu lygiai taip pat, kaip dabar naudojasi paprastais spausdintuvais spaudai ant popieriaus. Svarbiausia – pradėti jau dabar“, – tvirtina lektorius.

Sunki pradžia – lengvesnė ateitis

3D spausdinimo mokymuose dalyvavusios mokytojos džiaugėsi įgytomis naujomis žiniomis ir tvirtino, kad jaučiasi įgalintos dalintis jomis su savo mokiniais. Tauragės Martyno Mažvydo progimnazijos mokytoja Nideta Kaluževičienė teigė, kad mokykloje yra keli spausdintuvai, kuriais galima naudotis, tačiau pirmiausia reikia gerai išmokti naudotis šia technologija – tada jau bus galima ir mokinius prie to pratinti. Kuo anksčiau pradėsime taikyti šiuos įgūdžius praktikoje, tuo lengvesnė bus mokinių ateitis“, – teigė N. Kaluževičienė.

Pirmą kartą mokymuose dalyvavusi Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos mokytoja Eglė Kavaliūnė taip pat patvirtino, kad nors mokykloje 3D spausdintuvas yra prieinamas, dėl žinių trūkumo jis nebuvo naudojamas. „Dabar, gavusi praktinių žinių per mokymus, turiu planų įtraukti šią technologiją į pamokas ir panaudoti ją mokinių projektams bei kūrybinėms užduotims įgyvendinti. Be to, galime bendradarbiauti su STEAM centru, kad vaikai galėtų pažinti dar daugiau įrangos ir technologijų“, – naujomis perspektyvomis džiaugėsi E. Kavaliūnė.

Abi mokytojos pritaria, kad STEAM įgūdžių vaikai turi būti mokomi nuo pat pirmųjų dienų mokyklos suole. Pavyzdžiui, 3D modeliavimas lavina erdvinį suvokimą, leidžia vaikams geriau suprasti figūras ir formas. Tolesnis naujų technologijų integravimas leis dar labiau pagilinti ne tik žinias, bet ir kūrybinį mąstymą, taip paruošiant jaunąją kartą ateities iššūkiams bei perspektyvoms.

Galimybių yra, tačiau trūksta įrangos

Nors skaitmeninių technologijų integracijos į švietimo sistemą svarba atrodo akivaizdi, ne visos Lietuvos mokyklos šiuo metu turi prieigą prie reikiamos įrangos. Šiuo atveju mokytojai susiduria su iššūkiais – motyvacijos yra, o įrankių praktiniam įgytų žinių pritaikymui trūksta.

D. Lasionio teigimu, šią problemą būtina spręsti. „Kalbant apie 3D spausdinimą, Lietuvoje situacija vis dar įvairi – ne visos mokyklos turi galimybę naudotis šia įranga, todėl net ir turintiems reikiamų įgūdžių mokytojams sudėtinga praktiškai juos taikyti klasėje. Pažangių mokymo priemonių trūkumas, ypač pradiniame ugdyme, riboja galimybes mokiniams giliau pažinti technologijas“, – sako specialistas.

Jis ragina mokytojus nepraleisti galimybės sudalyvauti LINPRA organizuojamose 3D spausdinimo varžytuvėse, kurių metu trijų prizinių vietų laimėtojams bus įteikta po naują 3D spausdintuvą.

Publikuota 15min.lt
Publikuota versloidejos.lt 

Šį rudenį inžinerines studijas Lietuvoje pradėjo daugiau nei 6,5 tūkst. studentų – virš 2 tūkst. universitetuose ir kolegijose bei 4,5 tūkst. profesinėse mokymo įstaigose. Tai 7,2 proc. daugiau nei 2023-aisiais, bet ar to užtenka? Verslo atstovai sako, kad inžinierinių kompetencijų turinčių specialistų trūkumas jaučiamas dar labai stipriai.

Aukštasis mokslas – ne dėl savęs, o dėl „prestižo“?

Tomas Prūsas, Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės (LINPRA) prezidentas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Tomas Prūsas pripažįsta, kad tendencija gera, bet čia pat priduria, jog prieš tai inžineriją besirenkančių jaunuolių skaičius nuosekliai mažėjo bent 15 metų. Negana to, nedžiugina ir Lietuvos demografinė situacija: apskritai gimsta mažiau vaikų, tad studentų skaičiaus augimas yra tik procentinis, bet ne absoliutus.

Oficialiais duomenimis, šiemet stojusiųjų į aukštąsias mokyklas buvo beveik 19 tūkstančių, kai 2023-aisiais – 20,5 tūkst. – tai yra beveik aštuoniais procentais mažiau. Tiesa, universitetai stojančiųjų lygį praktiškai išlaikė (11 489 studentai šiemet, 11 185 – pernai). Didžiausias sumažėjimas stebėtas kolegijose: jei 2023 m. studijas jose rinkosi beveik 9,5 tūkst. jaunuolių, tai šiemet tokių buvo tik 7 466).

LINPRA direktorius Darius Lasionis svarsto, kad pagrindinė tokio sumažėjimo priežastis galėtų būti šiemet įvestas reikalavimas, kad kolegijų studentai turi būti išsilaikę tris brandos egzaminus – lietuvių ir užsienio (anglų) kalbos bei matematikos.

„Daliai abiturientų, nelaikiusių ar neišlaikiusių matematikos (ar kito) egzamino, teko atsisakyti planų studijuoti kolegijose. Vis tik pastebėčiau, kad iš įstojusiųjų į kolegijas, inžinerinių profesijų studijas pasirinkusių studentų skaičius augo: jei 2023 m. iš visų kolegijų pirmakursių inžinerijos mokslų grupę rinkosi 13,7 proc. jaunuolių, tai šiemet tokių buvo jau beveik 17 proc.“, – pabrėžia D. Lasionis.

T. Prūsas, kalbėdamas apie tai, pagal kokius kriterijus abiturientai renkasi, kur studijuos (jei apskritai studijuos) toliau, sako, kad šiuose kriterijuose galima įžiūrėti ir tam tikrą „prestižo“ atspalvį – bent jau kaip jį supranta lietuviai: neva, kad mokslai universitete yra kažkuo vertingesni už studijas kolegijose, jau nekalbant apie profesines mokyklas.

„Manau, kad mes, lietuviai pernelyg aktyviai stumiame savo vaikus į aukštąjį išsilavinimą. Realybėje matome, kad yra tikrai daug žmonių, kurie po studijų universitete ar kolegijoje pagal profesiją nedirba ir neplanuoja dirbti. Esu įsitikinęs, kad, turėdami tokią demografinę situaciją, šį požiūrį privalome išgyvendinti ir savo vaikus skatinti įgyti kompetencijų, kurios jiems gyvenime bus iš tikrųjų naudingos: pasakoti apie įvairiausias karjeros galimybes, galimybes mokytis visą gyvenimą, kelti kvalifikaciją ir augintis kompetencijas. Reikia padėti jiems suprasti, kad vertingas kiekvienas gyvenimo kelio pasirinkimas, nes kiekviename yra savų privalumų“, – dėsto T. Prūsas.

Pavyzdžiui, kalbėdamas apie profesines mokyklas, T. Prūsas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje mokslą jose renkasi tik 27 proc. jaunuolių, kai Europos vidurkis – beveik 50 proc.

„Dažnai galima išgirsti, kad – štai, neįstojau į aukštąją, teks stoti į profesinę mokyklą. Apie šį pasirinkimą kalbama pašaipiai, kaip apie antrarūšį. O yra visiškai priešingai: profesinėje mokykloje galima kur kas greičiau išmokti naudingos profesijos ir pradėti pilnavertišką savarankišką gyvenimą“, – sako jis.

Panašu, kad požiūris į profesines mokyklas pamažu gerėja. Tarkim, besirenkančiųjų profesines studijas skaičius, lyginant su pernai metais, šiemet paaugo keliais šimtais: pernai į jas įstojo 19 749 jaunuoliai, šiemet – 20 305 (augimas – beveik 3 proc.). Negana to, šiemet profesinių mokyklų pirmakursiai daugiausiai rinkosi būtent inžineriją: tokių buvo daugiau nei penktadalis (4,5 tūkst.).

Egzaminų rezultatai gerėja, mokytojų trūkumas auga

Pastaraisiais metais stebimas ir didesnis tiksliųjų mokslų baigiamųjų egzaminų populiarumas. Pavyzdžiui, lyginant su 2023-aisiais, valstybinį fizikos brandos egzaminą laikė 240 daugiau abiturientų (iš viso 2032), informacinių technologijų brandos egzaminą – šimtu daugiau nei pernai (2163 jaunuoliai).

Dar įspūdingesni matematikos ir chemijos egzaminų skaičiai: valstybinį matematikos brandos egzaminą šiemet laikė 15540 kandidatų (1200 daugiau nei pernai), o valstybinio chemijos brandos egzamino populiarumas auga jau keletą metų iš eilės: šiemet jį laikė 1373 kandidatai, 2023 m. – 1046, o užpernai – 915 abiturientų.

Nors ši tendencija taip pat optimistinė, LINPRA prezidentas ir LPK viceprezidentas entuziazmu netrykšta. Pasak T. Prūso, jau labai greitai galime turėti kur kas didesnę problemą.

„Jau dabar Lietuvos mokyklose – ypač periferijoje – trūksta kelių šimtų tiksliųjų mokslų mokytojų. Sparta, su kuria mokytojai išeina į pensiją, yra kur kas didesnė nei naujų specialistų įsiliejimas į švietimo sistemą. Negana to, dėl nepalankių darbo sąlygų ir neadekvataus atlyginimo, mokytojai palieka mokyklas ir nesulaukę pensijos, mieliau rinkdamiesi kitą karjeros kryptį“, – konstatuoja T. Prūsas.

Jis pateikia fizikų pavyzdį: kasmet mokslus baigia keliasdešimt šios srities specialistų. Negana to, kad, norint tapti mokytoju, reikia papildomo pedagoginio kredito, sąlygos mokyklose yra nekonkurencingos toms, kurias gali pasiūlyti privatus verslas. Pasak T. Prūso, tokioje realybėje turbūt neturėtų kilti klausimų, ką linkę rinktis tiksliųjų mokslų studijas baigę žmonės.

„Taip pat nėra ir aiškumo, kaip tiksliųjų mokslų mokytojai bus ruošiami artimiausioje ir tolimesnėje ateityje. Apskritai, visa mūsų švietimo sistema, mano nuomone, nenumaldomai artėja prie krizės, kuri pareikalaus ne kosmetinės, bet iš tiesų realios, netgi drastiškos reformos“, – mano T. Prūsas.

Inžinierių paklausa tik augs

Švietimo sistema – ne vienintelė sritis, kuriai artimesnėje ar tolimesnėje ateityje gali grėsti krizė. Atsižvelgiant į prastėjančią demografinę situaciją (ypač Europoje), diskusijas dėl pensinio amžiaus didinimo ir senėjančią visuomenę, akivaizdu, kad reikės ieškoti sprendimų. Vienas tokių sprendimų, pasak LINPRA direktoriaus, galėtų būti skaitmeninimas, automatizacija ir robotizacija.

„Nors dabar apie robotizaciją girdime pačių įvairiausių nuomonių ir argumentų, aš manau, kad gamybinių procesų automatizavimas gali būti tikras išsigelbėjimas ir gal netgi vienintelis realus sprendimas, kovojant su sparčiai senėjančios visuomenės keliamais iššūkiais. Pasitelkę skaitmeninimą ir robotizaciją, mes turime neeilinę galimybę gerinti efektyvumą ir našumą. T. y., toks pat žmonių kiekis su dirbtinio intelekto, automatų ir robotų pagalba gali pagaminti žymiai daugiau produkcijos ir sukurti kur kas daugiau pridėtinės vertės bei uždirbti daugiau. Tačiau kad šis scenarijus taptų realybe, reikia stipriai didinti inžinerines kompetencijas turinčių žmonių skaičių – kad nepritrūktume specialistų, galinčių suprasti, valdyti ir aptarnauti visas tas sistemas, kurių pagalba ketiname remtis“, – pabrėžia  D. Lasionis.

Jam antrina ir T. Prūsas, pasak kurio, ateityje labiausiai reikės būtent pačių įvairiausių inžinerinių pakraipų specialistų – pradedant elektros, energetikos ar žemės ūkio inžinerijos, baigiant mechanikos ar bioinžinerijos.

„Būtent dėl šios priežasties dabar nelabai svarbu, kiek ir kaip sparčiai augs inžinerijos studentų skaičius – nes jų visada trūks, o konkurencija dėl jų tik didės. Tai savo ruožtu reiškia, kad būtent inžinerijos mokslų specialistai ateities pasaulyje galės jaustis saugiausiai tiek dėl savo darbo vietos, tiek dėl gyvenimo kokybės“, – užbaigia T. Prūsas.

Publikuota LRT.lt 

81 proc. šalies gyventojų sutinka, kad inžinerijos profesija yra perspektyvi, rodo reprezentatyvi bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta visuomenės apklausa. Situacija gerėja – 2023 m. pradžioje atliktoje analogiškoje apklausoje taip manančiųjų skaičius siekė 72 proc. Ekspertai neslepia, kad toks teigiamas visuomenės nuomonės pokytis gali tapti lūžio tašku keliant inžineriją į populiariausių profesijų topus ir pritraukiant daugiau žmonių studijuoti šioje srityje.

Dėl inžinerijos perspektyvumo visiškai sutinka 43 proc. respondentų, greičiau sutinka – 38 proc. Tarp sutinkančiųjų daugiausiai yra aukštesnio išsimokslinimo apklaustųjų ir didmiesčių gyventojų. Tuo metu 16 proc. apklaustųjų laikosi neutralios pozicijos – nei sutinka, nei nesutinka, kad inžinerija yra perspektyvi profesija. Su šiuo teiginiu nesutinka vos 3 proc. šalies gyventojų.

Pasak apklausą inicijavusios Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos (LINPRA) vadovo Dariaus Lasionio, teigiama linkme besikeičianti visuomenės nuomonė yra labai svarbi, nes ji nemaža dalimi prisideda formuojant jaunų žmonių požiūrį į profesines galimybes ir pasirinkimus.

Inžineriją jis vadina ateities profesija, nes be inžinerinių ir technologinių sprendimų neįmanoma nei viena pažangaus šiandienos ir ateities gyvenimo sritis: transportas, gamyba, energetika, informacinės technologijos, netgi medicina ir daugybė kitų sričių. Deja, inžinerinės profesijos vis dar sulaukia mažiau dėmesio nei galėtų ir turėtų.

„Jau šiandien ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje inžinerija yra perspektyvi, gerai apmokama specialybė. Inžinerinės pramonės darbuotojai uždirba vidutiniškai 10-15 proc. daugiau nei šalies vidurkis, studijuojantys jaunuoliai gerai apmokamų ir perspektyvių darbo pasiūlymų sulaukia dar nebaigę aukštųjų mokyklų. Todėl tikslas yra jauniems žmonėms parodyti, kas yra inžinerija, ką ji gali suteikti ir kodėl verta rinktis šį kelią“, – komentuoja D. Lasionis.

Pasak LINPRA direktoriaus, augant inžinerijos specialistų poreikiui, jų paklausa kol kas išlieka didesnė nei pasiūla.

„Tiesa, bendraudami su moksleiviais matome, kad susidomėjimas inžinerija yra, o moksleiviai – tiek berniukai, tiek mergaitės – įsitraukia į įvairias neformalias šios srities veiklas. Tai leidžia tikėti, kad augančios kartos inžineriją įtvirtins tarp populiariausių profesinių pasirinkimų“, – sako jis.

D. Lasionis akcentuoja, kad svarbu jauniems žmonėms leisti praktiškai išbandyti inžineriją, todėl LINPRA jau dvejus metus iš eilės rengia Lietuvos jaunųjų inžinierių čempionatą, kuriame dalyvaujančios moksleivių komandos turi sukonstruoti Goldbergo mašinas. Kasmet jaunųjų inžinierių čempionate „STEAM TEAM“ dalyvauja daugiau nei 40 komandų iš keliolikos Lietuvos miestų ir miestelių.

„Tai, kad dalyvių čempionate netrūksta, leidžia manyti, jog susidomėjimas inžinerija yra. Matome ir tai, kad jaunoji karta turi visas savybes, kurių reikia studijuojant inžinerines profesijas ir dirbant šioje srityje: loginį mąstymą, kūrybiškumą, problemų sprendimo kompetenciją, gebėjimą taikyti teorines žinias praktikoje. Čempionatą planuojame  rengti  ir kitais metais dar platesniu mastu, įtraukiant dar daugiau mokyklų“, – sako pašnekovas.

Jis pastebi, kad prie inžinerinių profesijų populiarinimo aktyviai prisideda ir pačios šios pramonės įmonės, besidalindamos sėkmės istorijomis, organizuodamos įvairias veiklas: ekskursijas į įmones, stipendijų moksleiviams ir studentams skyrimą ir panašiai.   

„Spinter tyrimai“ visuomenės apklausą atliko 2024 m. birželio 18-28 d., joje dalyvavo 1013-ka 18-75 metų amžiaus gyventojų.

Publikuota 15min.lt 

Neformalaus ugdymo veiklos ir būreliai gali būti ne tik laisvalaikio praleidimas, bet ir galimybė moksleiviams susipažinti su profesijomis, apie kurias galbūt jie žino mažiau. Švietimo ekspertai sako, kad jei formalus ugdymas daugiausiai suteikia įvairių mokslų teorinių žinių, tai neformalus parodo jų pritaikomumą, naudą, dermę tarpusavyje ir taip gali padėti apsispręsti dėl būsimo profesinio kelio pasirinkimo.

Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos (LINPRA) vadovas Darius Lasionis sako, kad mūsų šalyje švietimo sistema sukurta taip, kad joje vis dar didžiausias dėmesys skiriamas atskirų dalykų mokymui. Tačiau kokiame darbe ir kokiose situacijose tas žinias pritaikyti, paaiškinama ne visada.

„Pavyzdžiui, moksleiviai per fiziką mokosi apie kokias nors jėgas, per geometriją – apskaičiuoti trikampio kampus, dažnai neįsivaizduodami, kam to reikia. Neformaliojo ugdymo veiklos teoriją „įvelka“ į naudingumo rūbą ir parodo, kad štai šių žinių reikės pvz., projektuojant mašinas ir įrengimus, o kitų – programuojant kosmoso palydovus. Todėl manome, kad turėtų būti aktyviau skatinamos kryptingos, į konkrečių kompetencijų ugdymą nukreiptos neformaliojo švietimo veiklos, kuriose moksleiviai turėtų galimybę „pasimatuoti“ galimas būsimas profesijas. Tai padėtų pritraukti daugiau žmonių į įvairias specialybes, tarp jų ir inžinerines“, – tikina D. Lasionis.

Neformalus švietimas – vietoj korepetitorių?

Kryptingas neformaliojo švietimo veiklas moksleiviams organizuojančio Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Stojančiųjų priėmimo ir informavimo centro direktorė dr. Justė Rožėnė sako, kad, siekiant atliepti verslo poreikius ir valstybei nurodant prioritetines studijų kryptis, jau ne vienerius metus tarp jų atsiranda inžinerijos mokslai.

„Prie jų pasirinkimo skatinimo kryptingai dirbame ir mes. Stebėdami jaunuolius, kurie renkasi studijas, turėjome išsiaiškinti, kas juos paskatino tai padaryti, ir paaiškėjo, kad visa ko paslaptis yra pažinimas. Žmogus negali norėti to, apie ką nežino ir ko nematė, nepatyrė. Tuomet išsikėlėme tikslą leisti jiems patirti inžineriją per neformalias veiklas, dar mokantis mokykloje. Neretai moksleivių artimoje aplinkoje nėra tokių profesijų pavyzdžių ir jos skamba gana mįslingai – kas gi tas geodezininkas ar avionikos specialistas. Neformalus ugdymas ne tik supažindina su profesijomis, bet ir leidžia vaikui atskleisti savo savybes, kurių prieš tai jis galbūt neturėjo galimybių atrasti“, – sako dr. J. Rožėnė.

VILNIUS TECH vykdo įvairius projektus, kurie padeda moksleiviams pagilinti žinias ir gauti praktinių įgūdžių. Organizuojamos fizikos, matematikos ir informacinių sistemų pamokos, padedančios pasirengti egzaminams, ugdymo platforma „Ateities inžinerijos“ leidžia atlikti praktinius projektinius darbus, nacionalinis moksleivių čempionatas „Makaronų tiltai“ supažindina su inžinerinių statinių konstravimu, Jaunojo inžinieriaus mokykla organizuoja nuotolines paskaitas įvairiomis inžinerinėmis temomis, Jaunųjų architektų ir dizainerių mokykla ugdo meninius ir inžinerinius gebėjimus, VILNIUS TECH klasėse moksleiviai universitete atlieka praktinius užsiėmimus ir laboratorinius darbus.

„Visų šių veiklų varomoji jėga yra didelis pačių moksleivių suinteresuotumas. Labai dažnai į projektus ir konkursus įsitraukia entuziastingi, gabūs ir smalsūs vaikai, kurie dar intensyviai nesvarsto apie profesinius pasirinkimus, tačiau dalyvavimas akademiniame gyvenime, universiteto erdvių lankymas juos pasąmoningai skatina galvoti apie ateities perspektyvas“, – kalba pašnekovė.

Jos manymu, neformalių veiklų metu patirties įgiję, išbandę platų spektrą veiklų ir savyje inžinerinio mąstymo sėklą pasėję moksleiviai atsakingai ir kryptingai rinksis studijas ir todėl ateityje bus itin vertinami darbo rinkoje.

Savo ruožtu D. Lasionis sako, kad neformalaus ugdymo privalumų yra išties daug.

„Tokių veiklų metu įgyta patirtis prisideda prie analitinių įgūdžių ugdymo, didina norą sieti savo ateitį su konkrečia profesine sritimi ir motyvaciją mokytis, net gali pagerinti moksleivių formaliojo ugdymo rezultatus. Leisiu sau pajuokauti, kad tikslingas moksleivių neformalus ugdymas gali tapti alternatyva korepetitoriams“,  – sako LINPRA vadovas.

Lengviau apsisprendžia, kuo būti

Paklausta, ar neformalios veiklos pritraukia daugiau studentų į universitetą, dr. J. Rožėnė neslepia, kad išties yra toks poveikis.

„Kasmet mūsų universitete pradeda studijuoti pusšimtis Jaunojo inžinieriaus mokyklos pažymėjimus turinčių mokinių, dar keliskart daugiau VILNIUS TECH klasių pažymėjimą turinčių abiturientų. Neseniai vienas mechatronikos ir robotikos studijų programos studentas pasakojo, kad šios studijos patraukė lankantis VILNIUS TECH LinkMenų fabriko pažintiniuose praktiniuose užsiėmimuose. Kartais studentai atskleidžia, kad svarstė apie, pavyzdžiui, architektūros studijas, bet baiminosi „neįveikiamos“ matematikos, o tam tikros veiklos paskatino juos nebebijoti ir pasirinkti statybos inžinerijos studijų programą“, – sako ekspertė.

Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros (LINEŠA) STEAM ugdymo skyriaus vedėja dr. Ieva Šablevičiūtė-Visockienė antrina, kad neformalaus ugdymo veiklos išties gali padėti ne tik renkantis profesiją, bet ir ugdant jai studijuoti reikalingo konkretaus mokomojo dalyko didesnį supratimą.

„Kalbant apie inžinerines profesijas, turbūt dažniausiai linksniuojama yra matematika. Iš tiesų ji nėra kažkoks atskirai egzistuojantis dalykas, tai mūsų aplinkinio pasaulio dalis, ir norint tą pasaulį suprasti ir tyrinėti, matematika ir matematinis mąstymo būdas yra būtini. Mokykloje matematika gali atrodyti kaip nuo realybės atsietas dalykas, kurį neaišku kodėl reikia išmokti ir neaišku kokia iš to bus nauda, išskyrus, kad šio dalyko pažymio reikės stojant į aukštąsias mokyklas. Neformalios veiklos, tokios kaip STEAM, padeda suprasti, kaip atskiri mokslai – matematika, fizika, chemija, biologija ir kiti – veikia kartu ir siejasi su realiu pasauliu“, – sako ji.

Dr. I. Šablevičiūtė-Visockienė pasakoja, kad STEAM veiklų metu moksleiviai analizuoja ir tiria realias situacijas, kuriose susiduria ir su matematika, tad taip gauna atsakymą į vieną iš dažnai kylančių klausimų – kam to reikia? Pavyzdžiui, programuojant robotą, programa rašoma naudojant matematinio tipo mąstymą. Arba norint sukurti kokios nors detalės modelį 3D spausdintuvui, procese irgi dalyvauja ne tik inžinerija, programavimas, bet ir geometrija. Tai įsisąmoninę, moksleiviai atskirus mokomuosius dalykus priima kitaip, o tuomet ir jų mokymasis vyksta sklandžiau.

Publikuota 15min.lt

Tikslieji mokslai, tokie kaip matematika ar fizika, nemažai daliai Lietuvos moksleivių yra tapę galvos skausmu, o tai daro įtaką ne tik patikrinimų ar egzaminų rezultatams, bet ir būsimiems profesiniams pasirinkimams. Darbdavių atstovai pastebi, kad moksleiviai retai supranta, kaip šiuos mokslus pritaikyti gyvenime ir kokias perspektyvas jie atveria, todėl būtina padėti jiems suprasti, kad viskas yra įveikiama, o mokytis verta ne vien egzaminui, bet ir karjerai.

Pasak Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos (LINPRA) vadovo Dariaus Lasionio, kalbant apie inžinerines profesijas, situacija yra paradoksali. Gabūs moksleiviai ir studentai profesinėse arba aukštosiose mokyklose jau dirba nuo trečio kurso, šios srities specialistai graibstomi darbo rinkoje, gauna gerus atlyginimus, turi puikias karjeros galimybes Lietuvoje ir užsienyje, tačiau stojančiųjų vis dar mažoka.

„Kiek tenka bendrauti su moksleiviais, vienos iš dažnai pasikartojančių priežasčių – mitų egzistavimas, kad pramonės įmonėse vyrauja sunkus fizinis ir monotoniškas darbas, nepasitikėjimas savo tiksliųjų mokslų, kurie yra reikalingi inžinerijoje, žiniomis, jėgomis mokantis ar nesuvokimu, kam to reikia. Tokiu būdu net ir vienas mokomasis dalykas labai susiaurina galimus pasirinkimus, o moksleiviai, nesigilindami į „sunkių“ dalykų mokymąsi, nes tam reikia papildomų pastangų, nesąmoningai susikuria kliūtis pasirinkti profesijas, kurios būtų ne tik įdomios, bet ir perspektyvios“, – komentuoja D. Lasionis.

Pašnekovo teigimu, gyvename technologijų amžiuje, ir kiekvienos šalies gerovę, jos žmonių saugumą, atsparumą lems, kiek šalis turės specialistų, turinčių reikalingas inžinerines ir technologines kompetencijas, koks bus piliečių skaitmenizacijos lygis. Dėl to ateityje galima tikėtis vis didesnio „spaudimo“ tokioms profesijoms, kurios bus vertinamos, gerai apmokamos ir suteiks savirealizacijos galimybių.

Suteikia laisvę pasirinkti

Pasak Kauno KTU inžinerinio licėjaus direktoriaus Dainiaus Žvirdauskas, pakankamai geros tiksliųjų mokslų, pvz., matematikos ir fizikos, žinios yra būtinos, nes turėdami įvairių žinių – tiek kalbinių, tiek tiksliųjų mokslų, moksleiviai tampa laisvesni pasirinkti studijų programas universitetuose, nesusiaurinti galimų specialybių horizonto.

„Pasaulyje yra stebima tendencija, kai farmacijos, inžinerijos pramonė susiduria su milžinišku kvalifikuotų specialistų poreikiu. Tas poreikis tik augs. Todėl moksleiviams yra svarbūs įgūdžiai, kaip spręsti matematinį uždavinį, kaip analizuoti problemas fizikoje, chemijoje, biologijoje, o be jų nepavyks įgyti aukštos kvalifikacijos“, – svarsto D. Žvirdauskas.

Kad gerai mokantis matematiką ar fiziką žmogus turi plačias karjeros perspektyvas inžinerinėse ar technologijų įmonėse, teigia ir bendrovės „Kitron Lietuva“ Techninio skyriaus vadovas Saulius Jačėnas.

„Toks žmogus gali rinktis įvairias karjeros kryptis, pradedant inžinieriaus ar technologijų specialisto ir tęsiant karjerą duomenų analitiku, projektų vadovu, dirbant su verslo valdymu. Gerai mokant matematiką ir tiksliuosius mokslus atsiveria daug galimybių kurti ir inovuoti įvairiose technologinėse srityse, įskaitant elektros inžineriją, programinę įrangą, mechaniką ir kitas inžinerines disciplinas“, – sako S. Jačėnas.

Jo teigimu, pasaulyje augant elektronikos ir technologijų produktų poreikiui, auga ir tokį darbą galinčių dirbti specialistų paklausa. Tikslieji mokslai yra kasdieninė sritis inžinerinėse įmonėse, ypač tokiose kaip „Kitron“, kur veikla grindžiama kompleksinių elektroninių sistemų gamyba. Matematinių principų galima rasti įvairiuose technologiniuose procesuose, įskaitant projektavimą, gamybą, testavimą ir problemų sprendimą. Inžinieriai reguliariai taiko matematinius modelius, statistiką, algoritmus, geometriją, kad efektyviai projektuotų, analizuotų ir optimizuotų gamybines operacijas.

Teorijos ir praktikos sintezė

Paklaustas, koks šiuo metu yra Lietuvos moksleivių santykis su tiksliaisiais mokslais, KTU inžinerijos licėjaus direktorius D. Žvirdauskas sako, kad gimnazistų, profiliuojant pasirenkančių mokytis fiziką ar chemiją, o po to ir laikyti egzaminus, yra nedaug.

„Kita vertus, šių metų tiksliųjų mokslų tarpiniai patikrinimai parodė, kad beveik trečdaliu daugiau mokinių juose dalyvavo. Tai jau yra tam tikras pozityvus ženklas. Reikia skatinti moksleivius rinktis šiuos mokslus. Jei mokinys save apriboja, renkasi paprastesnius, lengvesnius variantus, tai gali ateityje smarkiai apriboti jo karjeros pasirinkimus“, – mano pašnekovas.

D. Žvirdauskas sako esąs šalininkas to, kad ugdymas būtų orientuotas į teorinių ir praktinių gebėjimų sintezę, kad besimokantieji suvoktų, jog be teorijos nėra praktikos, o praktika irgi neįmanoma be teorijos. Nes būna, kad jauni žmonės, mokęsi aukštosiose mokyklose, pradėję dirbti pagal specialybę vėl iš naujo turi mokytis.

„Neseniai teko lankytis Singapūre, kur moksleiviai neturi bėdų su tiksliųjų mokslų tarptautinių testų rezultatais. Panaši situacija yra Pietų Korėjoje, visoje Pietryčių Azijoje. Ten yra bandoma matematikos ir tiksliųjų mokslų kiek įmanoma mokyti taip, kad vaikai turėtų galimybę juos „pačiupinėti“. Erdvinis, loginis, matematinis suvokimas ugdomas nuo pat pradinės mokyklos. Mes Lietuvoje taip pat galėtumėme sukurti ir atverti moksleiviams įvairius uždavinynus, su uždavinių sprendimų būdais, atsakymais ir panašiai“, – komentuoja jis.

Būtina nepamiršti ir mokytojų – ši profesija turi tapti išties prestižinė, turi būti nuoseklus jų darbo užmokesčio didėjimas, darbo sąlygų gerinimas, lygiagrečiai keliant jiems didesnius profesinius reikalavimus kelti kvalifikaciją, stengtis, kad pamokos būtų informatyvios ir įdomios.

Populiarėja mikro mokymasis

Klaipėdos licėjaus matematikos mokytoja Dovilija Jančiauskienė pritaria, kad mokant tiksliuosius mokslus atsiveria plačios perspektyvos, ir ne vien inžinerijos srityje. Matematikos mokymasis lavina loginį bei analitinį mąstymą, stiprina problemų sprendimo įgūdžius, abstrakčiojo mąstymo gebėjimus, sisteminį požiūrį į tam tikras situacijas, dažniausiai ir komandinio darbo gebėjimus.

Užsibrėžusiems tikslą išmokti tiksliųjų mokslų, ji pataria mokytis nuosekliai. Reikėtų neužleisti nė vienos temos, nes visos temos susijusios. Geri užrašai, taisyklių konspektai yra būtini. Dažnai moksleiviai tarsi supranta klasėje, ką mokytojas aiškina, bet parėję namo pamiršta, ką po ko daryti, ir tema tampa nebeaiški. Todėl svarbu atidžiai klausytis mokytojo ir viską užsirašyti, išsiryškinti svarbiausius niuansus, pasirašyti paaiškinimus prie sprendimų.

„Efektyvus būdas išmokti yra namuose pakartojant klasėje spręstus uždavinius. Jei moksleivis ne viską supranta pamokoje, bet viską užsirašo – namuose jis gali bandyti perspręsti nesuprastus uždavinius, nežiūrėdamas į užsirašytą sprendimą, o po to pasitikrinti, ar toks žingsnių eiliškumas  ir kokiose vietose klydo. Jei dar nesuprato – gali ateiti pas mokytoją su konkrečiais klausimais. Toks mokymasis pats efektyviausias, nes jei vaikas kelia klausimus, kodėl ir kada kokį žingsnį atlikti, tuomet supranta visą sprendimo algoritmą“, – aiškina matematikos mokytoja. 

Kaip vieną iš populiarėjančių mokymosi būdų ji įvardija mikro mokymąsi, kasdien skiriant iki 10 minučių teorijos pakartojimui ir tos temos spręstų uždavinių peržiūrai.

„Geriau mokytis kasdien po nedaug, nei bandyti visą skyrių išmokti per vieną vakarą. Kiekvienas moksleivis labai skirtingas, vienam reikia keleto minučių pakartojimui, kitam kelių valandų, todėl pats turėtų atrasti savo sėkmės formulę mokantis“, – pataria D. Jančiauskienė.