Perdirbimo iššūkis plastiko pramonei: be klasterių nė iš vietos

Norėdama įgyvendinti europinius reikalavimus ir daugiau produktų gaminti iš perdirbtos žaliavos, Lietuvos plastiko pramonė turės kooperuotis ir diegti modernias perdirbimo technologijas, užtikrinančias pakankamus kokybiškos antrinės žaliavos srautus.

Baigiantis 2017 m. Europos Komisija (EK) paskelbė ES plastiko strategiją – joje Bendrijos šalims keliamas tikslas iki 2030 m. perdirbti daugiau nei 50 % susidariusių plastiko atliekų ir užtikrinti, kad visos jo pakuotės būtų pakartotinai naudojamos ar perdirbamos, o ši veikla būtų pelninga.

EK skaičiuoja: tik 5% plastikinės pakuotės vertės lieka ES ekonomikoje, likusi gaminio vertė prarandama po trumpo pirmojo panaudojimo, o dėl to ES šalys kasmet praranda nuo 70 iki 105 mlrd. Eur. Du trečdaliai plastiko atliekų arba sudeginami (39%), arba nukeliauja į sąvartynus (31%).

Kitos iniciatyvos autorė – ES plastiko pramonės asociacija (EuPC), kuri pernai priėmė memorandumą dėl plastikų taršos mažinimo.

Paprašė įsipareigoti

„EuPC ir EK pasirašė susitarimą, kad nuo 2025 m. plastiko pakuočių sudėtyje būtų ne mažiau nei 55% perdirbto plastiko. Turime prie šios iniciatyvos prisijungti valstybiniu lygiu ir jau šiandien planuoti, kaip paskatinti antrinių plastikų naudojimą“, – kalba Rimantas Damanskis, Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos Plastiko ir gumos pramonės komiteto pirmininkas, Šiaulių šviestuvų UAB „Artilux NMF“ ir plastikinių komponentų UAB „Frilux NMF“ vadovas.

EK ir plastiko pramonės atstovai numato sukurti kokybės standartą, pagal kurį visoje ES plastiko atliekos būtų vienodai apdorojamos, rūšiuojamos, o perdirbimo būdai vienodai sertifikuojami. Taip pat žadama skatinti plastiko pramonės inovacijas.

Be to, EK jau pakvietė ES šalių, tarp jų ir Lietuvos, viešojo ir privačiojo sektoriaus dalyvius, suinteresuotas įmones, pramonės asociacijas iki birželio 30 d. teikti savanoriškus įsipareigojimus prisidėti prie bendro tikslo – iki 2025 m. naujuose gaminiuose naudoti 10 mln. t perdirbto plastiko.

Žaliavos stoka

Pono Damanskio teigimu, didžiausios plastiko pramonės įmonės Lietuvoje jau eina šia kryptimi – nemaža jų dalis turi savo atliekų rūšiavimo ir liejimo cechus. Visuotinis perėjimas prie antrinio plastiko naudojimo, anot jo, yra įmanomas, jei Europoje ir Lietuvoje atsiras pokyčius skatinančių programų, o vartotojai teiks pirmenybę gaminiams, kuriuose yra antrinio plastiko.

„Lietuvos plastiko pramonė žengia koja kojon su europinėmis tendencijomis ir iš dalies jau yra perėjusi prie plastiko perdirbimo, antrinio plastiko naudojimo. Mūsų tikslas – savo gaminiuose padidinti antrinio plastiko dalį. Tam reikia, kad rinkoje netrūktų geros kokybės antrinių žaliavų“, – aiškina p. Damanskis.

Klientams kol kas nereikia

Anot Raimundo Gražio, technologinių detalių produktų iš plastiko gamybos UAB „Hoda“ vadovo, įmonė kol kas antrinės žaliavos beveik nenaudoja – klientai tokių produktų nepageidauja.

„Antrinę žaliavą būtų galima naudoti nebent gaminant detales, kurių nematyti ir kurios neatlieka atsakingos funkcijos. Tačiau visos matomos ir svarbios detalės gaminamos iš pirminio plastiko“, – tvirtina „Hodos“ vadovas.

Jo teigimu, įmonė yra bandžiusi naudoti perdirbtą antrinę plastiko žaliavą, kuri rinkoje yra 20–30% pigesnė už pirminę, tačiau tai gamyboje kol kas nepasiteisina – neužtikrinama kokybė.

„Nėra garantijų, kad iš antrinės žaliavos gausime tokį gaminį, kurio reikalauja klientas: vienoje partijoje pasitaiko skirtingo takumo plastiko, ataušusios detalės būna skirtingo dydžio, ilgio, neišlaikomi jų parametrai. Niekas negali žinoti, kokios medžiagos kruopelė gali atsidurti antrinėje žaliavoje, o ta kruopelė gali sugadinti visą gaminį“, – aiškina p. Gražys.

Jo teigimu, kol kas perdirbti plastikai tinkamesni plėvelėms, PET tarai gaminti, bet ne plastikinėms techninėms detalėms, kurios turi būti patikimos ir stiprios.

Perdirbamos ne visos

Anot Gintaro Gavelio, polietileno plėvelių gamybos UAB „Somlita“ vadovo, įmonė naudoja nemažai perdirbto plastiko ir pati užsiima jo perdirbimu. Jo nuomone, būtų galima padidinti antrinio plastiko naudojimo apimtį, tačiau kad visos plastiko pakuotės taptų perdirbamos, jo manymu, yra mažai realu.

„Barjerinės plėvelės, kurios nepraleidžia deguonies ir pailgina maisto produktų galiojimo laiką, beveik neperdirbamos. Kai tokios plėvelės patenka į bendrą plastiko atliekų srautą, jis užteršiamas, o išrūšiuoti sudėtinga“, – aiškina p. Gavelis.

Kita vertus, iki 2030 m. dar gana daug laiko, tad ir sprendimai gali būti rasti, svarsto jis.

Anot p. Gavelio, Lietuvoje jau ir šiandien perdirbama nemažai plastiko pakuočių atliekų – prie to prisideda vis griežtėjantys ES perdirbimo reikalavimai, Lietuvoje jau veikianti panaudotų pakuočių surinkimo sistema, prisidėjo ir depozito sistemos įvedimas, kai PET buteliai švariai surenkami ir pakliūna į perdirbimą.

Pačios renka, pačios perdirba

Ponas Damanskis pabrėžia, kad pagrindinė problema, su kuria susiduria Europos ir Lietuvos plastiko pramonė, – perdirbti tinkamo plastiko paklausa viršija pasiūlą, stinga kokybiškos plastiko žaliavos, ypač pramoninėje gamyboje. Kitas neišspręstas klausimas – kaip panaudoti techninį plastiką ir kompozitus, naudojamus elektros pramonėje, statyboje ir pan.

„Lietuvoje perdirbėjams trūksta gerai išrūšiuotų atliekų, gamintojams – geros kokybės perdirbtos žaliavos už priimtiną kainą, o prekybininkai kol kas neteikia pirmenybės gaminiams, kurių sudėtyje yra perdirbto plastiko“, – problemas vardija p. Damanskis.

Jo teigimu, negalėdamos įsigyti pakankamai kokybiško antrinio plastiko, didesnės Europos bendrovės jau šiandien organizuoja nuosavą žiedinę ekonomiką, kai pačios antrines žaliavas surenka, perdirba ir naudoja savo gamyklose.

Pagrindinės Europos automobilių, statybos, pakuočių pramonės atstovai jau dabar yra išsikėlę aiškius tikslus ir imasi konkrečių žingsnių, kaip pereiti prie žiedinės ekonomikos. Pavyzdžiui, Europos automobilių pramonė yra nusistačiusi tikslą panaudoti perdirbtą plastiką kai kurioms automobilių detalėms – kartu palengvinamas ir pats automobilis, mažinamos degalų sąnaudos.

Išeitis – klasteriai

Kitos Europos plastiko pramonės įmonės renkasi jungtis prie konsorciumų ar klasterių, kur vienos bendrovės antrinį plastiką renka, antros perdirba, trečios naudoja gamyboje. Lietuvoje panašią viziją turi nuo 2014 m. veikiantis plastiko klasteris, į kurį susijungė gamybos ir mokslo įmonės.

„Tenka konstatuoti, kad pasaulinių kompanijų keliamus reikalavimus trukdo patenkinti ir kol kas ribotas Lietuvos plastikų pramonės įmonių techninis lygis, procesų inžinierių ir formų konstruktorių trūkumas. Vienas pavyzdžių – nė vienoje profesinio mokymo įstaigoje nerengiami plastiko liejimo mašinų operatoriai, nors apie tai su mokyklomis kalbame daugiau nei 10 metų“, – pavyzdį pateikia p. Damanskis.

Jo teigimu, laisva šios pramonės niša Lietuvoje galėtų būti liejimo formų plastiko mašinoms gamyba: jas gaminančios kelios įmonės neįstengia patenkinti viso pramonės poreikio, dėl to formas tenka pirkti užsienyje ir tam kasmet išleisti per 20 mln. Eur.

Straipsnis „Verslo žiniose“, autorė Eglė Markevičienė.
Nuotrauka Sigito Stašaičio.