Progresas be lūžio: ką iš tiesų reiškia 10% aukštųjų technologijų eksporte
Lietuva per dešimtmetį trigubai padidino aukštos pridėtinės vertės prekių dalį eksporte, tačiau 10% riba kol kas neleidžia kalbėti apie ekonomikos transformaciją – šalies ekonomika tebėra stipriai paremta tradicine pramone.
Eurostato duomenimis, aukštos pridėtinės vertės prekės Lietuvos eksporto krepšelyje 2015 m. sudarė 3,4%, o 2024 m. – jau 10,4%. Kad augimas tęstųsi, visų pirma, reikia kvalifikuotų darbuotojų, sako verslas. Pasigendama ir investicijų į mokslinius tyrimus bei eksperimentinę plėtrą (MTEP).
Į Eurostato aukštos pridėtinės vertės prekių kategoriją patenka šios pramonės šakos: aviacijos ir kosmoso, kompiuterių ir biuro įrangos, elektronikos ir telekomunikacijų, farmacijos, mokslinių instrumentų, elektros įrenginių, chemijos, neelektrinės įrangos ir ginkluotės.
Nors nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio (15,2%) Lietuva dar atsilieka, progresas, pasak Aleksandro Izgorodino, „Citadele“ banko ekonomisto, yra reikšmingas ir vienas sparčiausių Europoje.
Pasak jo, pokytį lėmė trys veiksniai.
Pirma, dėl augančių darbo kaštų įmonės mato, kad vien iš kontraktinės gamybos paslaugų teikimo išgyventi nebepakanka, todėl pradeda investuoti į aukštesnės pridėtinės vertės produktų kūrimą ir pardavimą.
Antra, pasak A. Izgorodino, Lietuvos inžinerinė pramonė kompetencijų požiūriu yra viena stipriausių Europoje, o būtent šis sektorius labiausiai ir matomas aukštos pridėtinės vertės prekių eksporto rodikliuose.
„Ir aš sakyčiau, kad dar vienas argumentas yra tas – gal tai skambės paradoksaliai, – jog aukštos pridėtinės vertės eksporto augimą iš dalies lemia ir Vokietijos pramonės recesija. Mūsų inžinerinės įmonės sugebėjo iš rinkos išstumti vokiškus konkurentus“, – teigia ekonomistas.
VŽ rašė, kad Vokietijos pramonė artimiausiais mėnesiais reikšmingo atsigavimo nerodys – net ir pavasarį gamybos apimtis išliks arti COVID-19 karantino piko metu fiksuotų žemumų.
A. Izgorodino vertinimu, matyti ir Vyriausybės vykdomos skatinimo politikos rezultatai.
Išskirtiniai ir prieš vakarus
A. Izgorodinui pritaria ir Arūnas Vizgaitis, elektronikos gamybos paslaugų UAB „Selteka“ vadovas. Jis sako, kad, net ir palyginti su vakariečiais, Lietuvos įmonės išsiskiria inžinerinėmis kompetencijomis.
„Partneriai ypač vertina mūsų technologinius sprendimus, gebėjimą kurti nestandartinę įrangą ir su tuo susijusius sprendimus. Efektyvus darbas yra mūsų stiprybė“, – sako A. Vizgaitis.
Jis sutinka, kad svarbų vaidmenį vaidina ir kaštų lygis. Anot jo, partneriai Skandinavijoje inžinerinius bei technologinius sprendimus vertina kaip itin brangius, todėl prieš pradėdami naujus projektus kruopščiai skaičiuoja atsiperkamumą.
Visgi, Lietuvoje sąnaudos dar išlieka mažesnės, sako verslininkas.
Optika ir elektronika augo sparčiausiai
Pasak Dariaus Lasionio, Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos LINPRA direktoriaus, analizuojant atskirus aukštos pridėtinės vertės gamybos sektorius, didžiausią proveržį Lietuvoje pastaruoju metu demonstravo elektronikos ir optikos gaminiai.
„Praėjusiais metais elektronikos ir optikos gaminių eksportas augo apie 30%. Tai dar negalutiniai, 11 mėnesių duomenys, tačiau reikšmingo nuokrypio nesitikime“, – sako pašnekovas. Jis priduria, kad šiems metams minėtos įmonės planuoja dar 10–20% augimą.
Anot D. Lasionio, paklausos augimą lemia keli veiksniai. Pirma, kasdienybėje vis plačiau naudojami elektronikos įrenginiai, todėl natūraliai didėja jų komponentų poreikis. Antra, prekybos karai tarp JAV ir Kinijos bei auganti priklausomybės nuo kiniškų komponentų rizika keičia tiekimo grandinių sprendimus – įmonės vis dažniau baiminasi galimų tiekimo blokadų, kibernetinių ar nacionalinio saugumo grėsmių.
„Iš įmonių girdime, kad europiečiai yra linkę užsakyti prekes iš europiečių, amerikiečių ar kitų patikimų šalių gamintojų, o ne iš Azijos valstybių, kurios gali kelti saugumo klausimų“, – sako pašnekovas.
Ypač tai aktualu kalbant apie dvigubos paskirties su gynyba susijusius produktus.
„Dalis užsakovų tiesiog nepripažįsta galimybės naudoti Kinijoje pagamintus komponentus savo produktuose. Tokiu atveju alternatyva tampa ir Lietuva“, – teigia jis.
LINPRA prognozuoja, kad Lietuvos inžinerinės pramonės sektorius 2025 m. pagamino produkcijos už 7,8 mlrd. Eur (be PVM ir akcizų), o 40% jos – aukštos pridėtinės vertės. 80% inžinerinės pramonės produkcijos eksportuojama į Europos šalis, o apskritai dvi didžiausios eksporto kryptys – Vokietija ir JAV.
„Tiesa, matome reikšmingą augimą Lenkijoje, Čekijoje ir Vidurio bei Rytų Europos valstybėse. Tai nestebina, nes Vidurio ir Rytų Europa tapo savotišku Europos gamybos hub’u. Didieji Vakarų gamintojai – Vokietijos, Prancūzijos koncernai – pastaraisiais dešimtmečiais daug gamyklų perkėlė ar pastatė Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje“, – sako jis.
Investuokime į MTEP
Anot Eglės Stonkutės, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) ekonomistės, norint išlaikyti aukštos pridėtinės vertės prekių eksporto augimą būtinos didesnės investicijos į MTEP bei inovacijas, taip pat reikia mažinti investicijų administravimo kaštus ir užtikrinti prieigą prie aukštos pridėtinės vertės kompetencijų ir rizikos kapitalo.
„Šiuo metu Lietuvos MTEP išlaidos vis dar siekia tik apie 1% BVP – dvigubai mažiau nei ES vidurkis, kuris nuo 2011 m. yra apie 2% ir palaipsniui auga. Estijoje po trumpo smukimo 2024 m. rodiklis vėl beveik pasiekė 2% BVP. Latvijoje MTEP išlaidos nesiekia 1%, Lenkijoje – iki 1,5% BVP“, – statistiką pateikia E. Stonkutė.
Faktiškai yra geriau, nei rodo statistika
Pasak A. Izgorodino, „Citadele“ banko ekonomisto, jei į Eurostato aukštos pridėtinės vertės prekių statistiką būtų įtraukti ir tradicinės pramonės inovatyvūs pasiekimai, Lietuvos rodikliai būtų dar aukštesni.
„Tarp sektorių, kurie nepatenka į aukštesnės pridėtinės vertės kategoriją, Lietuvoje tikrai yra dėmesio vertų įmonių. Kad ir maisto pramonė – tokios bendrovės kaip Vilkyškių pieninė, „Pieno žvaigždės“ gamina aukštesnės pridėtinės vertės produktus, diegia naujas technologijas ir inovacijas, tačiau pagal šią metodiką į aukštųjų technologijų statistiką jos nepatenka“, – į metodologijos ribotumą atkreipia dėmesį A. Izgorodinas.
Vis dėlto, „žvelgiant fundamentaliai“, aukštos pridėtinės vertės prekių eksporto mastas dar nėra toks, kuris iš esmės pakeistų Lietuvos eksporto struktūrą, priduria jis.
„10% rodo progresą, tačiau galutinis rezultatas, kad vis dar esame gana stipriai priklausomi nuo žemos ir vidutinės pridėtinės vertės produktų gamybos“, – vertina „Citadele“ ekonomistas.
Tradicinė pramonė tebėra darbo vietų, gamybos ir bendrojo vidaus produkto lokomotyvas, sako jis.
„Net jei aukštos pridėtinės vertės prekių eksportas išaugtų 20–30%, tai padėtų ekonomikai, bet nesukurtų fundamentalaus proveržio“, – teigia ekonomistas.
Todėl valstybei koncentruotis vien į aukštos pridėtinės vertės sektorius būtų klaidinga strategija, mano A. Izgorodinas.
Pasak Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, siekiant skatinti aukštos pridėtinės vertės prekių eksportą, įgyvendinama nemažai priemonių. Tarp jų – teikiamos konsultacijos ir eksporto diagnostika, organizuojami mokymai bei eksporto kompetencijų stiprinimo programos, vykdomi rinkodaros ir šalies ekonominio potencialo viešinimo veiksmai, rengiamos tarptautinės verslo misijos ir nacionaliniai stendai parodose, taip pat skatinamas produktų sertifikavimas ir mažų bei vidutinių įmonių klasterizacija.
„Aukštos pridėtinės vertės produktų eksporto skatinimas – vienas pagrindinių Ekonomikos ir inovacijų ministerijos prioritetų“, – komentare VŽ rašo ministerija.
Ko trūksta, kad toliau augtume
A. Izgorodinas pažymi, kad tarptautiniu mastu Lietuvos įmonės dar nėra pakankamai žinomos kaip aukštesnės pridėtinės vertės gamintojos, išskyrus pavienius atvejus, pavyzdžiui, „Teltonika“, lazerių sektorius ar kiti. Viena priežasčių, jo teigimu, – nepakankamos investicijos į rinkodarą užsienyje.
„Ir įmonės, ir valdžia per mažai investuoja į savo matomumą ir rinkodarą užsienyje. Veiksmai vyksta, bet būtų galima įjungti aukštesnę pavarą“, – sako jis.
Tuo tarpu D. Lasionis, LINPRA vadovas, kalba, kad proveržiui reikia ne tik misijų ar konsultacijų, bet ir struktūrinių pokyčių. Proveržiui pirmiausia reikia „perkrauti švietimo sistemą“.
„Iš įmonių vadovų girdime: norėtume automatizuoti, robotizuoti, skaitmenizuoti, bet kyla klausimas – iš kur paimti žmonių, gebančių dirbti su ta įranga?“ – sako jis.
Švietimo problemą kaip opią įvardija ir verslininkai.
Vytautas Jokužis, elektronikos UAB „Elinta“ generalinis direktorius, pabrėžia, kad vis didesnį nerimą kelia krentantis išsilavinimo lygis, ypač tiksliųjų mokslų srityje.
Glumina ne tik jaunosios kartos žinios, bet ir motyvacija.
„Darbuotojai, kurie su mumis yra vidutiniškai 15 metų, yra veiklos pagrindas ir stuburas. Iš ruošiamų jaunų darbuotojų šiek tiek sunkiau rasti žmonių, turinčių motyvacijos. Tai, kad jie kartais negauna visų reikalingų įgūdžių universitetuose, ne bėda – jų išmokstama. Bet motyvacijos pasigendu“, – sako A. Vizgaitis.
Skirtumai tarp Baltijos šalių
Žvelgiant į Baltijos šalių kontekstą, išsiskiria Estijos statistikos lūžis 2009–2011 m. Pasak E. Stonkutės, tuo metu vyko dalies Skandinavijos kapitalo įmonių, ypač susijusių su telekomunikacijų tiekimo grandinėmis, gamybos perkėlimas į Estiją.
„Net vieno ar kelių didelių eksportuotojų apimčių augimas stipriai keičia visos mažos ekonomikos eksporto struktūrą“, – teigia LPK ekonomistė.
Pasak jos, Estija jau nuo 2000 m. sistemingai investavo į skaitmeninę infrastruktūrą ir kompetencijas, taip kurdama palankią aplinką aukštos pridėtinės vertės įmonėms.
O štai Lietuvos 2017 m. įsibėgėjusį augimą lėmė, anot E. Stonkutės, šie veiksniai: „ES struktūrinių fondų investicijos į MTEP infrastruktūrą 2014–2020 m. laikotarpiu, užsienio tiesioginių investicijų plėtra gamybos ir gyvybės mokslų sektoriuose, eksporto diversifikacija į JAV ir Vakarų Europą bei spartus darbo našumo augimas aukštos kvalifikacijos segmentuose.“
A. Izgorodinas, vertindamas Baltijos šalių kontekstą, pažymi, kad Estijos rezultatai nestebina.
„Estijos ekonomikos struktūra pažangesnė, ypač stipriai išvystytas IT sektorius, o kartu su juo ir kiti aukštųjų technologijų sektoriai. Tačiau ar tai aiškiai atsispindi ekonomikos cikle? Tik iš dalies. Lietuva, turėdama mažesnę aukštųjų technologijų eksporto dalį, per pastaruosius penkerius metus augo sparčiai tuo metu, kai Estija dvejus metus buvo recesijoje ir tik dabar pradeda ryškiau atsigauti“, – sako jis.
Eurostato duomenimis, Estijos BVP 2023 m. mažėjo 3%, 2024 m. – 0,3%. O Lietuvos augo 0,3% ir 2,8%.
Pasak A. Izgorodino, apskritai teisinga teigti, kad aukštos pridėtinės vertės produktais grindžiama ekonomika yra atsparesnė. Jei į rinką tiekiama prekė, kuriai reikia aukštos kompetencijos arba kuri yra nišinė ir sunkiai pakeičiama, iš rinkos ją išstumti sudėtinga. Tokiu atveju parduodamos ne pigios darbo valandos, o žinios ir kompetencijos.
„Tačiau yra ir kontrargumentas. Šiuo metu stebime de facto Vokietijos pramonės recesiją, bet Lietuvos pramonė iš to laimėjo. Siūlydama žemesnės pridėtinės vertės kontraktinės gamybos paslaugas ji išliko konkurencinga ir, Vokietijos pramonei neaugant, sugebėjo iš rinkos išstumti tuos pačius vokiečius. Sakyčiau, kad aukštesnė pridėtinė vertė yra atsparesnė krizėms, tačiau ir žemesnė pridėtinė vertė, tinkamai „įpakuota“, gali būti atspari“, – sako ekonomistas.
