Tomas Prūsas: kodėl skubiai reikia forumo apie inžinerijos ir technologijų švietimo būklę?
Prieš pora savaičių žurnalo „Reitingai“ ekspertų paskelbti naujausi švietimo situacijos vertinimai privertė visus suklusti dėl toliau prastėjančių rezultatų tose mokymo programose, kurios yra kertinės Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės įmonėms.
Todėl LINPRA (Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacija) pakvietė Seimo Ateities, Ekonomikos, Švietimo ir mokslo komitetus, taip pat Vyriausybės, Ekonomikos ir inovacijų, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų bei joms pavaldžių įstaigų atstovus jau artimiausiu metu organizuoti padėties konstatavimui ir analizei skirtą forumą. Jame turime aptarti padėties rimtumą rodančius ženklus ir ieškoti krypčių ir priemonių, kurių valstybė privalo imtis nedelsiant, jeigu norime gilėjančias problemas valdyti ir spręsti.
Žurnalo „Reitingai“ paskelbti duomenys rodo, jog praėjusiais metais fizikos egzaminą laikė tik 2170 moksleivių (iš 25 tūkstančių). Net informacinių technologijų egzaminą laikė tik pustrečio tūkstančio moksleivių, t.y. kas dešimtas abiturientas. Be to, tyrėjai konstatavo, kad moksleivių dėmesio stoka tiksliesiems mokslams įsuka uždarą ratą, nes mokyklose dingsta poreikis šių dalykų mokytojams. Šiandien visoje Lietuvoje tėra vos 400 chemijos, 550 fizikos mokytojų. Daugėja savivaldybių, kur tėra po 2-3 šių dalykų mokytojus. Ir, dar svarbiau, mokytojų trūkumas uždaro galimybę net tiems keliems moksleiviams, norintiems šiuos dalykus studijuoti, sulaukti įgūdžių nepraradusio mokytojo. Todėl regionuose vaikai vien dėl mokytojų trūkumo netenka net teorinės galimybės studijuoti inžinerinės ar technologijų krypčių mokslus.
Aukštosios mokyklos skaičiuoja, kad šiandien kasmet inžinerinės pakraipos studentais gali tapti, geriausiu atveju, vos apie 3 tūkstančius moksleivių. Visiems kitiems šių sričių studijos yra nepasiekiamos dėl bazinių žinių stokos, nes jie mokykloje reikiamu lygiu tiesiog nesimokė nei fizikos, nei chemijos, nei biologijos ar net informacinių technologijų.
Šios tendencijos kelią esminę abejonę, ar 2021-2030 metų Nacionaliniame pažangos plane numatyti tikslai 2030 metams yra realūs. Galiojančiame dokumente numatytas tikslas per likusius septynerius metus pasiekti, jog mokinių dalis, pasiekianti 2 lygį iš 6 (pagal PISA) turi sudaryti 95 proc. (dabar 86,1 proc.), o pasiekianti 5-6 lygius 20 proc. (dabar 11,1 proc.). O juk plane inžinerija ir informacinės technologijos yra išskirtos vienu iš trijų prioritetinių šalies vystymosi sektorių.
LINPRA ekspertai prognozuoja, kad per kelerius metus iki 2025-ųjų Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonėje bus sukurta daugiau nei 12 tūkst. naujų darbo vietų. Šių šakų specialistų poreikis kasmet išauga 2-3 kartus, nes tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje toliau stebima sparti šios srities pramonės plėtra. Vilniaus Gedimino technikos universiteto vertinimu, vien Vilniuje per ateinančius 5 metus elektronikos inžinerijos krypties specialistams bus sukurta 5 tūkstančiai naujų darbo vietų.
Visą šį pramonės poreikį privalo atliepti ir bendrojo lavinimo sistemos pokyčiai, kurių pastaraisiais metais visiškai nepastebime. Todėl būtina nedelsiant sėsti prie apvalaus stalo ir ieškoti sprendimų, kurie leistų jau per artimiausius pora metų inžinerijos ir technologijų mokslų studijas atverti reikšmingai didesnei abiturientų daliai. Kitaip gresia, kad Lietuvos siekis pakilti į TOP-20 Inovacijų švieslentėje taps tik deklaracija, o ir dabar užimama 39 vieta liks tik gražiu prisiminimu.
Tikiuosi, kad jau sausį LINPRA‘i kartu su partneriais pavyks organizuoti atvirą forumą dėl inžinerijos ir technologijų krypčių mokslų populiarinimo mokyklose, galimybių jas studijuoti sudarymo reikšmingai didesniam moksleivių skaičiui.
